B korpusas ukwon pažintys, SiteMap - Lxjkh

The musicians were aware of this change. Istorijos knygą Shu Jing sudaro kalbos ir dekretai iš ankstyvųjų Džou laikų — m.

Daugelis giesmių yra skirtos dieviškoms gamtos jėgoms, kurios suprantamos kaip kosminės tiesos apraiškos. Kai kurie atspindi somos gėrimo ir arklio aukojimo ritualą. Šiuolaikiniai induistai, nors ir retai, atlieka šiuos ritualus.

Teisingas senovės Vedų supratimas rodo, kad jose yra visi pagrindiniai induizmo žinių elementai. Brahmanai yra prozinis Vedų priedas. Du iš jų cituojami šiame leidime: Shatapatha Brahman ir Tandyamaha Brahman. Yra žinoma Upanišadų, surinktų skirtingu laiku nuo iki m.

Shankara komentarai m. Daugelis mano, kad tarp jų yra Maitri Upanishad. Upanišados moko, kad išsilaisvinimas yra Atmano supratimas savyje, tuo pačiu atmetant savo asmenybę, kuri tapatinama su psichofiziniu organizmu, jo gyvybine veikla ir aistromis.

Iš induizmo raštų plačiausiai žinoma Bhagavad-gita. Tačiau Bhagavad Gitos autoritetas ir įtaka yra tokie, kad pranoksta Upanišadų prasmę.

Savo nesavanaudiškos tarnybos patosu Bhagavad Gita buvo pagrindinis Mahatmos Gandhi įkvėpimo šaltinis. Turėdama daug bendro su vyresniais Upanišadomis, Bhagavad Gita taip pat rodo kelis būdus, kaip pasiekti aukščiausią gyvenimo tikslą. Tačiau jos skelbiamas mokymas turi monoteistinį pobūdį: atsidavimas bhakti yra aukščiausias kelias pasiekti Dievą ir įgyti Jo malonę.

Kiti, vėliau induistų tekstai, sudarantys šventą tradiciją smrtiyra mažiau autoritetingi nei sruti. Tai apima puikius epinius eilėraščius Ramayana ir Mahabharata.

Šių eilėraščių scenos yra žinomos kiekvienam Indijos moksleiviui; jos yra šaltinis liaudies dramų ir spektaklių siužetams. Ramajana pasakoja istoriją apie Ramą, kuris yra Višnu avatar įsikūnijimasir jo žmoną Sitą, iškeliančią šeimos pareigas kaip aukščiausią, patvirtinančią visuotinę tvarką ir klestėjimą. Rama negali b korpusas ukwon pažintys savo tėvui, net kai nori atimti karalystę ir apsigyvena miške.

Tada, kai Sitą pagrobia piktasis demonas Ravana, Rama turi išgyventi daugybę išbandymų, kol nugalės Ravaną ir grąžins žmoną. Tobula Sitos dorybė pasireiškia tuo, kad ji kartu su Rama išvyksta į tremtį, o tada nelaisvėje su Ravana tvirtai stebi skaistumą.

Mahabharata pasakoja apie civilinis karas Kauravos klanas, vadovaujamas blogio Duryodhanos ir jo padėjėjos Karnos, prieš Pandavas, vadovaujamas Ardžunos ir Krišnos. Krišna, kaip ir Rama, yra Višnu avataras, nors turi išvaizdą ir visas žmogaus silpnybes. Tačiau vienuoliktame Bhagavad Gitos skyriuje jis atskleidžia savo transcendentinę tapatybę Ardžunai. Eilėraštyje išaukštinamos tokios dorybės kaip drąsa, ištikimybė pareigoms ir tiesumas. Kita smrti tekstų grupė yra bendruomenės nariams skirtų dharmų pareigų ar įstatymų rinkinys.

Į šį leidimą taip pat įtraukiame ištraukas iš Narados, Vasištos, Višnu ir Apaštambos kolekcijų. Sudėję iš jų į antologiją atskirus įstatymus, sudarytojai siekė neįtraukti tų prieštaringų medžiagų, susijusių su kastų sistema. Nepaisant vedninės varnasrama-dharmos kilmės, išsigimusi kastų sistema yra induizmo bruožas, kurio atmeta dauguma šiuolaikinių induistų reformatorių ir intelektualų.

Puranos yra viduramžių įstatymų, istorijų ir filosofinių posakių rinkiniai, atspindintys daugiausia senesnius raštus ir tuo pačiu iliustruojantys juos konkrečiais siužetais ir pavyzdžiais.

Jie daro didžiulę įtaką populiariajai šiuolaikinės Indijos religijai. Garsiausi iš jų yra Srimad Bhagavatam. Šis tekstas yra pagrindinis Višnuizmo dalykas. Garuda Purana ir Matshya Purana apima pomirtinio gyvenimo aprašymus ir karmos veiksmų pasireiškimą asmens likime.

Yra daug kitų Puranų, kai kurie iš jų yra įrašomi ir šiandien. Jie papildo išskirtinę Indijos religinių tekstų įvairovę. Tantros yra religinės praktikos gairės. Tantrizmas, tiek induistas, tiek budistas, naudoja jogos metodus, simbolinius ritualus ir aistros transmutaciją, kad įveiktų visas aistras, susitapatindamas su Aukščiausia realybe.

Pastarasis bruožas sukūrė skandalingą tantrizmo, kaip mokymo, naudojančio orgiatines apeigas, reputaciją, nors iš tikrųjų teoriškai bet kokia tikra tantros praktika reikalauja, kad aistra būtų pavaldi visiškam asketiškam susivaldymui. Šiame Kularnavos tantros leidime pristatomas induistų tantrizmas. Indų filosofai, šventieji ir poetai sukūrė didžiulę literatūrą, kuri neapsiriboja mūsų antologija, o jos interesai apsiriboja Raštais.

Turime omenyje sutras ir komentarus, priklausančius šešioms klasikinėms filosofinėms mokykloms darshanoms : Vedanta Brahma sutra iš Badarayana ir jos komentarai, kuriuos pateikė Šankara, Ramanuja ir Madhvajoga Patanjali jogos sutraSamkhya, Nyaye, Vaisesike ir Purva mimamsa Šie tekstai skirti ypatingiems filosofijos b korpusas ukwon pažintys tačiau religinis šių sistemų kontekstas taip pat daugiausia grindžiamas Vedomis ir Upanišadomis, iš kurių jos daug semiasi. Mes taip pat negalėjome skirti daug vietos viduramžių asketų literatūrai, kuri šokiais, eilėraščiais ir meilės dainomis daugelio Indijos valstijų kalbomis išreiškė meilę Šivai ar Višnu.

Tamil Nadu mieste Nayanaras skandavo Šivą, o alvarai - Višnu. Tarp poetų, rašiusių hindi kalba, ryškiausias buvo Kabiras, kurio poezija, persmelkta tiek induizmo sąvokų, tiek islamo sufijų idėjų, visiems indams tapo autoritetingiausiu tiesos šaltiniu; pavienių Kabiro eilių galima rasti sikhų tekstuose. Kiti poetai yra Tulsidas, parašęs hindi kalbos ramajanos versiją, ir Jayadeva, kurios sanskrito eilėraštyje Gita Govinda aprašoma Radha ir Krišnos meilė; jis plačiai naudojamas šventyklų šokiuose.

Be jų, net ir dabar daugelis asketų vis dar išreiškia tą pačią induizmo tradiciją naujomis formomis. Tarp ypatingų induizmo srovių reikia paminėti Lingayatus Karnatakoje, provincijoje pietvakarių Indijoje, žinomą dėl savo išskirtinių įsitikinimų ir reformistų dvasios. Po Kr. Kaip raštas, jie garbina religines giesmes - vachanas. Sikizmas yra monoteistinė religija, kurios gerbėjų skaičius dabar artėja prie dvidešimties milijonų. Ji moko atsidavimo Dievui ir neigia savanaudiškumą, laikydama tai būtinomis gero gyvenimo privalumai pažintys antsvorio mergina. Sikizmas yra gana jauna religija.

Nanaka ir jo keturi sekantys guru siekė panaikinti skirtumus tarp induistų ir musulmonų, taip pat tarp kastų, skelbdami, kad tik vidiniai ketinimai ir grynumas tarnaujant Dievui o ne doktrina ir socialinė padėtis yra Dievo asmenybės matas.

Kiekvienas iš šių guru savo bendruomenėje veikė kaip reformatorius: induistai tarp induistų, musulmonai - tarp musulmonų. Ir nors jų tikslas buvo reformuoti savo religijas, jie mums yra nepriklausomos religijos įkūrėjai. Pagal persekiojimo jungą sikizmas, vadovaujamas šių penkių guru, išsivystė į stiprią religinę bendruomenę, turinčią savo elgesio ir aprangos modelį.

Pirmųjų penkių guru darbus Adi Granth sujungė penktasis guru Arjun Dev. Nuo tada Guru Grantas tapo didžiausios pagarbos objektu ir švento įkvėpimo šaltiniu.

Sikams jis turi aukščiausią valdžią. Adi Granth yra poetinių kompozicijų rinkinys, sugrupuotas b korpusas ukwon pažintys ragas - muzikinius modelius, pagal kuriuos jos dainuojamos. Pandžabų tekste yra standartinis puslapių numeris, pažymėtas, kuriam guru priklauso ši ar kita eilutė: ML nurodo Guru Nanako parašytas eiles, M.

Adi Granth taip pat apima garsių induistų ir musulmonų poetų, tokių kaip Kabiras, Ravidas, Surdas, Faridas ir Ramanandas, eilėraščius. Džainismas yra beveik dešimties milijonų indų religija su savo šventais tekstais, istorija ir reikšminga filosofinė tradicija. Džainismas, nors ir yra didžiosios Indijos kultūros dalis, tačiau, kaip ir budizmas, priklauso nevedinei religinei tradicijai, kuri neigia Vedų, Upanišadų ir kitų induistų raštų autoritetą ir nepripažįsta induizmo dievybių.

Žinomas dėl savo kraštutinio asketizmo, džainizmas padarė įtaką Indijos kultūrai daugiausia per savo ahimsa doktriną, t. Jain manė, kad griežtai laikosi karmos doktrinos, pagal kurią žmogus tikrai kentės ir bus apdovanotas už visus savo blogus darbus. Todėl žmogus, davęs asketiškumo įžadą, turi išsilaisvinti iš karmos pančių ir, vykdydamas joje, atmesti bet kokį smurtą darbais, žodžiais ir mintimis. Visa aistra sukelia smurtą, ir ji pati yra sumišusios sąmonės karmos, kurią reikia pašalinti, rezultatas.

Džainismas nepripažįsta Dievo Kūrėjo ar asmeninio Dievo; kiekvienas žmogus neša savyje galimybę pasiekti tobulumą ir tapti Paramatmanu, t. Šį tobulumą pasiekė Mahavira, gimusi Nataputta Vardhamana — m. Jis tapo Tirthankara. Vyresnysis Budos amžininkas Mahavira laikomas dvidešimt ketvirtąja Tirthankara, kurios tradicija siekia Vedų Ršabhadevą.

Populiarusis džainizmas garbina Mahavirą kaip dieviškosios malonės šaltinį, kuris suteikia šiam kultui asmeninio marc anthony pažinčių istorija prisilietimą, nors šio elemento džainizmo filosofijoje paprastai nėra. Džainismas yra padalintas į dvi kryptis, priklausomai nuo problemos sprendimo: vienuoliui leidžiama ar nepriimtina dėvėti drabužius: Švetambarai atpažįsta drabužius, o Digambaros reikalauja visiško nuogumo, o kiekviena grupė nurodo paties Mahaviros praktiką.

Jain šventraščių agamų kanonas prasideda Mahaviros maldomis, pavadintomis Purvas ir užrašytomis senovės kalba ardhamagadhi. Tačiau seniausi iš jų buvo prarasti, todėl abi džainistų bendruomenės sukūrė skirtingus kanonus iš išlikusių tekstų rinkinių, parašytų prakritų ir sanskrito kalbomis. Švetambarų teigimu, šiuos Raštus sudaro dvi šakos anga ir 34 papildomi tekstai angabahya.

Pirmoji šaka yra Akarangasutra, kurioje yra vienuolių ir vienuolių taisyklės, taip pat autoritetingiausia Mahaviros biografija. Sutrakritanga yra antroji šaka ir apima džainų doktrinas, suformuluotas diskusijose su kitais induizmo ir ankstyvojo budizmo mokymais.

Tarp angabahų garsiausios yra Uttaradhyana Sutra, kuri yra dialogų ir mokymų antologija, laikoma Mahavira testamentu, ir Kalpa Sutra, kurioje yra džainistų biografijos. Kiti Švetambaros kanono tekstai: Upasakadasanga sutra, Dashavaikalika sutra ir Nandi sutra.

Digambaros, manančios, kad dauguma purvų buvo prarastos, ginčija Švetambaros raštų autentiškumą. Prie nedidelio skaičiaus išlikusių senovės purvų jie prideda daug scholastinių paaiškinimų anuyoga. Šie paaiškinimai sudaro Digambaros tradicijos raštus. Tarp jų-Kundakundos I a. Mūsų eros amžiuje yra džainistų mokymo sistema, išdėstyta aforizmų pavidalu, panašiu į induistų Vedantos sutrų stilių.

Mūsų eros amžius - traktatas apie logiką, įrodantis natūralumą, kad vienu metu egzistuoja skirtingi požiūrio taškai į tikrovę. Mūsų eros amžiuje pateikiamas filosofinis argumentas džainistų mokymams apie tobulumą, visažinybę ir tyrumą.

b korpusas ukwon pažintys Mulachara Vattaker II a. Mūsų eros amžius - tai vienuoliškos taisyklės, artimos Akarangasutros taisyklėms, o Samantabadhros Ratnakarandasravaka charoje yra etiniai nurodymai pasauliečiams. Šis sąrašas praktiškai išsekina anuyoga kūrinius, kurių fragmentai pateikti šiame leidime. Mūsų eros amžiujedžainizmo poezijos klasikos.

Buda, gimusi Siddhartha Gautama — m. Kadangi budizmas buvo praktiškai pašalintas iš Indijos, tada dvi jo šakos išsivystė po to iki šių dienų. Teravadinis budizmas - vyresniųjų mokymai- tvirtina išsaugojęs pirminius Budos mokymus. Jis skelbia arahanto Skt. Šis kelias į išganymą reikalauja nuolatinių studijų ir pratimų; ji neprisiima jokios dieviškosios malonės.

Budizmas sumažina induistų dievybes iki dvasių lygio, kurios praeityje buvo žmonės ir po tam tikro laiko atgims, nes jos dar nebuvo išlaisvintos. Vienuolio, atsisakiusio pasaulietiškų ryšių, kelias prisideda prie greičiausio aukščiausio tikslo pasiekimo. Pasauliečiai taip pat laikosi savo tikslo, nors ir ne tokie aukšti, jei tik morališkai gyvena ir rūpinasi vienuoliais. Tiesa, Theravada tradicijoje yra šventųjų iš pasauliečių, pasiekusių aukščiausias meditacijos pakopas ir pilnai nušvitusius.

Theravadiniai raštai parašyti pali, šiaurės vakarų Indijos kalba; plintant budizmui, Pali tapo Pietų Azijos budistų vienuolių kalba. Theravada šventųjų tekstų kanonas vadinamas Tipitaka Skt.

Tripitakaarba Trys krepšeliai, suskirstyti taip: Vinaya Pitaka yra įstatymų ir nuostatų rinkinys vienuoliams; Sutta Pitaka - Budos diskursai ir dialogai; Abhidhamma Pitaka - mokslo ir filosofijos traktatai.

Dhammapada, kaip pagrindinių posakių apie budistines elgesio ir etikos taisykles knyga, vadinama Bhagavad Gitos atitikmeniu. Tai pagrindinis tekstas, skirtas mokyti moksleivius šalyse, kuriose plačiai paplitęs Theravada budizmas. Dar trys pagrindinės knygos, kuriose yra paties Budos medžiagos, yra Sutta Nipata, B korpusas ukwon pažintys ir Itivittaka.

Juos sudaro trumpi, dažnai racionalūs Budos mokymai apie išsilaisvinimo kelią, kaip rasti pusiausvyrą ir susivaldyti gyvenime, paneigiant išankstinį nusistatymą ir tradiciškumą.

Theragatha ir Therigatha eilutėse aprašo pirmųjų vienuolių ir vienuolių patirtį, o Petavatthu yra pasakojimų apie vaiduoklius ir dvasias. Mes taip pat panaudojome tradicinę Budos biografiją - Ash -waghoshi m.

Mahajanos budizmas - didžioji transporto priemonė- suskirstytas į daugybę mokyklų, kurių kiekviena turi savo šventus tekstus. Šių mokyklų mokymai sutampa su pagrindiniais teravadiškojo budizmo principais, įskaitant doktriną apie Savęs nebūtį, priklausomai nuo žemiškos tikrovės prigimties. Tačiau dauguma Mahajanos mokyklų pripažįsta amžinąją transcendentinę tikrovę, švelnumą Tathatątiesą ar kosmosą valdantį įstatymą. Apšviestajam viskas yra šios Tiesos pasireiškimas; žmogaus prigimtyje yra Budos prigimtis, tyra sąmonė, kuri atsiskleidžia kelyje į Budos būseną.

Tačiau akivaizdu, kad Mahajanos budizme yra mokymų apie galutinę tikrovę ir malonę, kurių nėra Theravadic mokyklos doktrinose. Be to, Mahajanos budizmas propaguoja bodhisatvos idealą - didelę užuojautą turinčią būtybę, kuri yra skirta visų kitų būtybių išlaisvinimui. Tikrojo Aš nebuvimas reiškia, kad visi dalykai yra susiję ir neatsiejami, todėl individo išgelbėjimas neatsiejamas nuo užuojautos kitoms būtybėms jausmo.

F O L K L O R E S T U D I E S XXXII

Trečiasis Mahajanos budizmo bruožas yra tas, kad yra didžiųjų bodhisatvų, kurios turėtų būti laikomos simbolinėmis Budos išminties, moralės, gailestingumo ir atjautos apraiškomis.

Tarp žmonių kai kurie iš šių bodhisatvų yra gerbiami kaip dvasiniai geradariai. Liaudies budizme gerbiami Guan Yinas japonų kalba - Kannon; Skt. Didžiosios Mahajanos tekstų kolekcijos parašytos sanskrito kalba ir sudaro kinų bei tibetiečių Tripitaką. Kiekviena Mahajanos budizmo mokykla gerbia savo kanoninius Raštus, papildytus mokyklos įkūrėjų tekstais.

Nepaisant mokyklų ribų, jas visas sieja bendras tikėjimo ir praktikos pagrindas, todėl jų raštuose daug sutampa. Dauguma mahajanistų taip pat pripažįsta Pali kanono tekstų autoritetą. Tarp labiausiai gerbiamų mahajanos tekstų išsiskiria lotoso sutra Saddharma-pundarika sutra. Jame yra vienos transporto priemonės doktrina, kuri žada, kad nepaisant konkrečių budizmo sektų ir praktinių kelių, visos būtybės galiausiai pasieks Budizmą. Lotoso sutra moko apie amžinąjį kosminį Budą, kurio gausi ir visa apimanti malonė yra išgelbėjimo šaltinis.

Be to, šis išgelbėjimas apima visus, kurie tiki sutra - toks požiūris į tikėjimą leidžia kai kuriems krikščionių mokslininkams palyginti lotoso sutrą su Evangelija.

Raštai įvairiose pasaulio religijose.

Lotoso sutra yra ypač svarbi kinų Tiantai mokykloje japonų kalba - Tendai ir daugelyje japoniškų sektų, atsiradusių remiantis Nichireno mokymu. B korpusas ukwon pažintys viltis dėl visuotinio gailestingumo, nesusijusi su žmogaus reikalais, kurie laikomi savanaudiškumo forma, šiek tiek primena liuteronybę. Kaklo vėrinys Sutra Avatamsaka Sutra yra kinų Huayan mokyklos japonų kalba - kegonas šventraštis.

Tai didelė turtingų vaizdų ir įvairiausių idėjų kolekcija. Tarp jų reikėtų pažymėti: Buda suprantama kaip kosminis principas ir kaip šio principo apraiška, savaime atstovaujanti Apšvietimui; visi dalykai, priežastys, padariniai yra tarpusavyje susiję ir tarpusavyje susiję, todėl į juos nereikėtų žiūrėti kaip į detales; bodhisatvos kelias aiškinamas kaip dešimties vidinio pasaulio pažinimo ir užuojautos visoms kitoms būtybėms etapų perėjimas.

Išminties sutrų prajnaparamita pastovumas b korpusas ukwon pažintys gana gerai ištirtas. Tai apima įvairaus dydžio sutras, pradedant Širdies sutra Prajnaparamita-hridaya sutrakuri yra mažesnė nei vienas puslapis, ir baigiant didžiulėmis 18, 25 ir tūkstančių eilių sutromis. Tačiau garsiausia išminties sutra, žinoma, yra Deimantinė sutra Vajracchhedika Prajnaparamita Sutra.

Jos trumpi paradoksalūs teiginiai, kurie glumina įprastą logiką, leidžia giliau suprasti tuštumą. Už šios tradicijos ribų - meditacija Kinų - Ch'an; japonų - dzen budizmo mokyklos, suskirstytos į tas, kurios moko laipsniško nušvitimo japonų Soto -Zen mokyklair tos, kuriose kalbama apie momentinio nušvitimo galimybę - Rinzai mokykla, kuri tapo populiari dėka į Suzuki Daisetzu vakaruose. Čan budizmui didelę įtaką padarė taoistinis natūralizmas, kurį Japonijoje papildė dzen praktika ir dzen gyvenimo būdas.

Kinų klasikinė versija Čan budizme yra Huineng Sutra, dar vadinama Šeštojo patriarcho Platformine Sutra, parašyta šeštojo Huineng mokyklos patriarchomomentinio nušvitimo doktrinos įkūrėjo.

Pagrindinė sutros idėja yra kiekvieno žmogaus pirmapradės sąmonės tapatumas su Budos prigimtimi. Dzenbudistai, kurie dalijasi momentinio nušvitimo mokymu, ieškoti pažinčių svetainė koanus.

Mokinys gali rasti kelią į Tiesą tik pasitelkdamas intuiciją, bet ne logiką, todėl jis turėtų naudotis savo įžvalgumu japoniškai - satorisiejant jį su Budos Apšvietimu. Lankavatara Sutra yra daugumos dzen doktrinų filosofinis šaltinis; jis moko, kad klaidingas suskirstymas į subjektą ir objektą kyla iš nešvarumų sėklų kaupimosi pasąmonėje; iš tikrųjų visi pastebimi subjektai yra tušti; jie yra ne kas kita, kaip mūsų sąmonės kūriniai.

Budistų mokymo rinkinys, mažai žinomas Vakaruose, yra Mahaparinirvana sutra, kurios pagrindinė tema yra Budos gamta, kupina atjautos ir plečianti jos poveikį pereinamajam pasauliui. Šis tekstas moko, kad, gyvenant pasaulyje, visiškai įmanoma siekti Budos, nes buvimas pasaulyje nereiškia būti pasaulietišku. Tai artima Nagarjunos mokymams apie samsaros ir nirvanos tapatybę.

Kitaip tariant, nirvana nėra tikslas, pasiekiamas tik ateityje, jis gali būti pasiektas dabartyje. Surangamos sutroje Buda nurodo vienam geiduliui patekusiam mokiniui, kaip valdyti protą ir taip žengti į nušvitimą. Keturiasdešimt dviejų sekcijų sutra yra populiari etinė esė, įkvėpta Theravada. Tibete didieji mahajanos budizmo mokytojai: Nagarjuna, Shantideva, Aryadeva, Vasubandhu, Dharmakirti ir kiti yra gerbiami kaip didžiosios bodhisatvos, o tarp Tibeto budistų jų raštai cituojami kaip Šventasis Raštas.

b korpusas ukwon pažintys

Nagarjuna buvo puikus logikas, padėjęs pagrindinį filosofinį pagrindą Šunjatos mokymui ir samsaros bei nirvanos tapatybei. Šantidevos kūryba parodo tikslingos bodhisatvos, gyvenančios pasaulyje, kuri jam nerūpi, darydama b korpusas ukwon pažintys darbus kitiems, etiką. Tibeto budizmas apima ir stačiatikių Mahajanos mokymus, ir ezoterinius Vadžrajana mokymus su tantriniais ritualais.

Tantrinė praktika, kaip ir induizme, naudoja jogos metodus, simbolinius ritualus ir aistrų transmutaciją, kad nukreiptų juos visus į tapatybę su Aukščiausia realybe.

Religinį pasaulį Kinijoje galima apibūdinti tik kaip sudėtingą daugelio srautų mišinį. Primityvi religija, kuriai būdingas protėvių garbinimas ir noras rasti harmoniją su gamtos jėgomis, viena vertus, buvo papildyta etinėmis konfucianizmo šventovėmis, kita vertus, mistiniais taoizmo idealais.

Budizmas, prasiskverbęs į Kiniją po nedidelio konflikto, rado harmoniją su senaisiais Kinijos tradicijos Todėl galime sakyti, kad tradicinė kinų dvasia yra Trijų mokymų San Jiao mišinys: konfucianizmas švietimo ir etikos srityse; Taoizmas asmeninio nušvitimo atžvilgiu, kurio nepiktina nei nelaimė, nei nesėkmė; Budizmas, susijęs su mirtimi ir pomirtiniu gyvenimu, be tradicinių aukų mirusiems šeimos nariams ir gamtos dvasioms.

Šiuolaikiniai Vakarų įsitikinimai ir ideologijos, paveikusios Kiniją, būtent krikščionybė ir komunizmas, praktiškai susiliejo su turtinga jos tradicija. Įvairios kinų religinės tradicijos b korpusas ukwon pažintys taip glaudžiai persipynusios kinų sieloje, kad gali būti neteisinga laikyti konfucianizmą ir taoizmą atskiromis religijomis, kaip paprastai daroma Vakaruose. Konfucianizmas yra sistema, kuri daugiausia sprendžia etikos klausimus, nustato šeimos vertybes ir valstybės valdymo taisykles.

Tai taip pat apima tradicinį kinų protėvių kultą ir vėliau sukurtą Konfucijaus kultą, kuris laikomas švietimo ir kultūros globėju. Pats Konfucijus Kun-tzu, — m. Buvo reformatorius, bandęs suteikti humanistinį charakterį valdžios ir socialiniame gyvenime egzistuojančioms tradicijoms.

Išaukštintas žmogus yra nuoširdus, kupinas meilės savo tėvams, paklusnus savo šeimininkui, laikosi socialinių ir religinių normų liremiasi abipusiškumu santykiuose su kitais auksinė taisyklė ir turi daug žinių apie kultūrą. Labiausiai jis parodo žmoniškumą -us savo artimiesiems, draugams ir pažįstamiems. Remiantis sūnišku pamaldumu ir humaniška etika, visuomenė valdoma pagal penkis santykius: imperatorius ir subjektas, tėvas ir sūnus, vyresnysis brolis ir jaunesnysis brolis, vyras ir žmona, du draugai Šie santykiai nėra tik formalūs įsipareigojimai, jie turi būti motyvuojami gilaus meilės jausmo.

Įstatymų leidėjas turi turėti išaukštinto žmogaus dorybes ir valdyti daugiausia savo pavyzdžiu, o ne jėgos panaudojimu. Net vardas neišsaugotas nuo valdovo, kuris remiasi prievarta.

Vyriausybė, kuri nepalaiko žmonių, praranda Dangaus mandatą ir netrukus yra nuverstas; tai gali pasiteisinti revoliucijai. Kanoniniai konfucianizmo raštai yra penki klasikiniai traktatai ir keturios knygos. Penki klasikiniai traktatai, išskyrus retas išimtis, yra senovės šaltiniai, kuriuos studijavo pats Konfucijus, iš kurių jis semėsi savo mokymų ir iš kurių pateikė interpretacinį vertinimą.

Istorijos knygą Shu Jing sudaro kalbos ir dekretai iš ankstyvųjų Džou laikų — m. Pavasario ir rudens metraščiai Chun Qiu yra Lu karalystės kronikos. Ritualų knyga Li Chi yra medžiagos, susijusios su ritualais ir susijusiomis socialinėmis formomis, rinkinys, išreiškiantis įsitikinimą, kad socialinio ir ritualinio padorumo taisyklių laikymasis yra išorinė vidinio nuoširdumo ir sąžiningumo išraiška.

Algis Gricius - Smuikavimo Demenys - 6

Pokyčių knyga I Ching yra laikoma kanonine tiek konfucianizme, tiek taoizme, tačiau iš daugelio senovinių versijų į penkis klasikinius traktatus įtraukta tik versija su konfucianistiniais komentarais.

Keturias knygas sudarė neokonfucijaus mokslininkas Cheng Yi Čianas —85 m. Taoistinis mokymas tarsi papildo konfucianizmą daugiausia kalbėdamas apie laisvą ir pirmapradę paprastą individo prigimtį, nepažeidžiamą socialinių sąlygų, kuri nukreipta prieš energingas konfucianizmo šalininkų pastangas kurti visuomenę pagal savo modelį ir jų norą ypatingą reikšmę skirti socialinėms formoms ir etikos normos.

Šios dvi tradicijos išlaiko pusiausvyrą, papildo viena kitą, pavyzdžiui, vasara ir žiema, vyriška ir moteriška yang ir yin. Etninės kultūros elementus šiuolaikinėse jaunimo skautų ir ateitininkų organizacijose nagrinėja Laima Anglickienė. Mindaugas Karčemarskas aptaria lietuvių cimbolų paminėjimus istoriniuose šaltiniuose ir gyvą ją pastarų jų metų muzikavimo šiuo instrumentu tradiciją. Pačių pateikėjų užrašyti gyvenimo pasakojimai žanriniu aspektu analizuojami Vilmos Daugirdaitės straipsnyje, o skyrių vainikuoja Aelitos Kensminienės darbas, apžvelgiantis ir palyginantis lino kančios motyvus ne tik mįslėse, bet ir kituose tautosakos žanruose: darbo dainose, pasakose, sakmėse, patarlėse ir priežodžiuose.

Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų tautosaką šį kartą reprezentuoja Lietuvių tautosakos rankraštyne saugoma baltarusių tautosaka iš Ivano B korpusas ukwon pažintys gudų muziejaus. Čia skelbiamos 26 dainų, šokių ir žaidimų melodijos, parengėjos Aušros Žičkienės atrinktos iš baltarusių liaudies melodijų katalogo. XXXII tome atsirado ir naujas skyrelis, pavadintas Ekspedicijų patirtis, tikintis, kad jis bus tradicinis.

Jame publikuojama Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ekspedicijos Viekšniuose ir jų apylinkėse apžvalga Vita Ivanauskaitė. Šįmet savo penkiasdešimtmetį šventė Tautosakos darbų redakcinės kolegijos narys, Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Sliužinskas.

Apie jo asmenybę ir nuveiktus darbus rašo kolegė Lina Petrošienė. Gražinos Kadžytės publikacija skirta radviliškiečio kunigo ir poeto Antano Valantino, kaip tautosakos rinkėjo, veiklai m. Tai progai skiriama Adelės Seselskytės publikacija apie draugijos veiklą nuo jos įkūrimo m.

Praėjusią vasarą, deja, visam laikui atsisveikinome su žymiais etnologijos ir folkloristikos srities lietuvių ir užsienio mokslininkais Ambraziejumi Jonynu, Angele Vyšniauskaite, Gintaru Beresnevičiumi ir Reimundu Kvidelandu juos prisimena Kostas Aleksynas, Rasa Paukštytė-Šaknienė, Saulė Matulevičienė ir Lina Būgienė.

Apie prieš dešimtmetį mus palikusį Norbertą Vėlių ir jo darbus rašo Nijolė Laurinkienė. Nuo šio tomo į du atskirus skyrelius bus skiriamos recenzijos ir anotacijos. Kronikoje, kaip visada, apžvelgiamos svarbesnės folkloristikos aktualijos, tautosakos archyvo veikla, konferencijos ir seminarai. The articles focus on interactions between traditional instrumental and classical music, symbolic of the folk musical instruments and their role in the cultures of both the Baltic region and other parts of the world.

Meetings of instrumentologists take place in different countries approximately every second year, while papers delivered there are usually published in the special edition of this group Studia Instrumentorum Musicae Popularis. Articles by Norwegian, German and Ethiopian scholars published here represent the first topic of the conference, i. Bjørn Aksdal describes influence of the Norwegian Hardanger fiddle on the works of the 19 th 20 th century Norwegian composers, while Andreas Meyer analyzes role of the violin in the traditional Tambrin bands on the Caribbean island Tobago.

Timkehet Teffera surveys selected traditional East African aerophones used in courts and for official state occasions etc. The majority of the conference participants favored the second topic; therefore issues of the folk musical instruments as symbols are dealt with in six articles altogether.

Larry Francis Hilarian from Singapore analyzes semantics of the folk lute gambus in the Malay Muslim culture. In order to answer a question, whether musical instruments can be national, the German scholar Ingrid Bertleff chooses a peculiar Vietnamese instrument dan bau as subject of her study.

The reasons for equally exotic Lao pipes to become pažintys witty vieną įdėklai symbol of Sardinia are discussed in the article by another German researcher, Gisa Jähnichen. Bernard Garaj describes usage of the Slovak national symbol fujara a flute type instrumentwhile Alla Sokolova in turn analyzes harmonica used by the Caucassian people Adyghe, and the respective role of these instruments in the modern societies of these nations.

The article by Mojca Kovačič deals with the symbolism of bell in Slovenian folklore and customs. While jingle bells, bells and bell pendants discovered at the archeological sites from the Iron Age Finland are analyzed in the article by Riitta Rainio, which represents already the third topic of the conference, 12 13 i. The Swedish researcher Gunnar Ternhag investigates the problematic story of the folk musical instrument Mora-harp turning into a museum exhibit, and afterwards becoming a popular folk musical instrument again.

The German scholar Ulrich Morgenstern makes a critical survey of works by certain Russian ethnoorganologists, characterized by Slavocentric approach and unsound interpretations. The chapter From New Investigations starts with an article by Vita Ivanauskaitė, who analyzes images of death and funeral in the late military-historical folksongs, mainly composed during the World War I time. The author highlights folksong reflections of the historical reality of that period, placing special emphasis on death at war, interpreted as a complex phenomenon, occurring outside the traditional community.

While discussing forms of cultural resistance during period of Soviet occupation, Austė Nakienė elucidates the role of rock music as expression of youth resistance, and searches out its relations with hip-hop, gaining popularity during the recent decades. Traces of ethnic culture in modern activities of youth organizations such as scouts and Ateitis Foundation are investigated by Laima Anglickienė.

Mindaugas Karčemarskas, having reviewed historical data on Lithuanian dulcimer in written sources, discusses the living tradition of playing this instrument during recent years as well. The life stories written down by the folklore informants themselves are analyzed from genre perspective by Vilma Daugirdaitė, while the whole chapter is crowned with a study by Aelita Kensminienė, making detailed comparative survey of the flax suffering motives not only in riddles, but also in other genres of folklore, including folksongs, folk tales, legends, proverbs and proverbial phrases.

Folklore b korpusas ukwon pažintys the national minorities living in Lithuania is represented in this volume by the Belorussian folklore preserved at the Lithuanian Folklore Archives, originally coming from the Ivan Luckevic Belorussian Museum. The publication comprises 26 melodies for songs, dances and games, selected from the index of Belorussian folk melodies by the editor Aušra Žičkienė.

In the 32 nd volume, a new chapter is introduced, entitled as Fieldwork Experiences and hoped to become a constant one. This time, Vita Ivanauskaitė presents a review of the fieldwork session carried out by the employees from the Institute of Lithuanian Literature and Folklore in Viekšniai and the surrounding area. Lina Petrošienė focuses on his personality and works. Publication by Gražina Kadžytė is dedicated to the folklore collection activities of a priest and poet Antanas Valantinas from Radviliškis.

Another important anniversary of Lithuanian culture, i. Nijolė Laurinkienė recalls Norbertas Vėlius, passing away ten years ago, and his numerous works. Henceforth, book reviews and annotations are going to be presented in separate chapters. As usual, recent important events in folkloristics, activities of the folklore archives, conferences and seminars are surveyed in the chronicle.

P u r p o s e o f s t u d y: To reveal how the special status of a folk instrument has influenced the development of art music from the period of national romanticism up to today. M e t h o d s: Descriptive, historical.

K e y w o r d s: National romanticism, ideology, classical music, instrument history, contemporary music. The Roots of the Hardanger Fiddle The Norwegian Hardanger fiddle, with its rich decorations and sympathetic strings, dates back to at least the midth century.

The oldest surviving fiddle is the so-called Jaastad fiddle frommade by the local sheriff in Ullensvang, Hardanger, Ole Jonsen Jaastad. This is a rather small instrument with a very curved body, supplied with two sympathetic strings.

We believe that this and other similar fiddles which are found especially in Western Norway and in the Telemark area could be descendants from the Medieval fiddles in Scandinavia. To put sympathetic strings on bowed instruments was probably an impulse from the British Isles reaching the Hardanger region early in the 17th century. In this period, there were very good connections between Western Norway, England and Scotland, especially through the extensive timber trade. During the 18th century the old West Norwegian fiddle containing sympathetic strings was modernized by the two fiddle makers Isak B korpusas ukwon pažintys Botnen and Trond Isaksen Flatebø from Kvam, Hardanger.

They were in fact father and son, and by the midth century their instruments, which were closer to the violin in shape and size, had become extremely popular in many parts of southern 15 16 Norway. Consequently, fiddles with resonant strings made by Botnen, Flatebø and their successors in Hardanger were called Hardanger fiddles from around Aksdal b: 77f. In the early 19th century the hegemony of Hardanger fiddle production moved gradually b korpusas ukwon pažintys from the Hardanger region to Telemark.

The fiddle makers living in the Bø area, especially those of the Helland family, gradually modernized the Hardanger fiddle even further and gave it quite a new look.

Generally, the modern Hardanger fiddle was bigger and the body less curved than on the old type, it was far more decorated, and it normally had four sympathetic strings.

The decorations, inspired by the Norwegian wood carving and rose painting traditions, made the instrument look even more Norwegian, and this was a development strongly in the spirit of the national romanticism. Entering the Urban Scene From the midth century the Hardanger fiddle became a more and more important symbol for the Norwegian nationalists, working hard to free Norway from the Swedish-Norwegian union established in This union had, after only a few months of national freedom, replaced the more than years long Danish administration of Norway, often referred to by Norwegians as the years night.

The legendary Telemark fiddler Myllarguten [Eng. This event was followed up by several concert tours throughout Norway and even abroad. During the last decades of the 19th century many Hardanger fiddlers started to travel around in Norway, as well as in other countries, giving concerts with b korpusas ukwon pažintys traditional Norwegian repertoire. Some of them even went to the USA, mainly to play for the Norwegian immigrants. These Hardanger fiddle concerts were extremely popular in most places.

Here, the modern Hardanger fiddle was introduced to amateur Hardanger fiddle made by Trond Isaksen Flatebø Photo: The Hardanger fiddle project 16 17 and professional violinists living in the urban areas.

b korpusas ukwon pažintys

Soon even the composers became curious about this very special Norwegian instrument. Already in Ole Bull had composed music including the Hardanger fiddle. The piece was called Souvenirs de Norvège and was written for Hardanger fiddle, string quartet, flute, and double bass. It was first performed in in Paris, and later the piece was revised several times. One of the first revised versions was called Norges Fjelde Eng. Norway s mountains. In the mids many composers started to write music based on melodies and rhythms found in the Hardanger fiddle music.

Among the most important composers using traditional tunes were Edvard GriegHalfdan Kjerulfand Thomas Tellefsen. However, b korpusas ukwon pažintys was only after that the Hardanger fiddle itself was included in classical art music. The play was partly based upon the tale of Norway s most celebrated fiddler, Myllarguten. He is said to have learned to play the Hardanger fiddle directly from Fossegrimen, the musical master of all underground creatures, by pawning his soul for the craft.

Fossegrimen is even the name of a very popular Hardanger fiddle tune which Myllarguten played quite often. Eldegard further elaborated upon the myth, and additionally interwove Myllarguten s encounter trečiasis pagrindas pažintys terminai Ole Bull, who in the play was referred to as the master fiddler Dybsand In the Fossegrimen play the Hardanger fiddle was given a very central part, both to accompany singing, as a solo instrument, and to be accompanied by the symphony orchestra.

Halvorsen was quite familiar with the traditional Hardanger fiddle music.

[Hit The Stage] Block B U-Kwon transforming to the Joker! 20160727 EP.01

Inhe had visited local fiddlers during his honeymoon in Hardanger in order to become acquainted with their manner of playing slåtter, the traditional Norwegian dance tunes. The following year Halvorsen obtained a Hardanger fiddle himself, and on three occasions he acted as a member of the jury at the fiddle and dance contests in Bergen organized by Vestmannalaget.

In his younger years Dahle had learned tunes directly from famous folk fiddlers like Myllarguten and Håvard Gibøen. Now, Dahle wanted to preserve the tunes for future generations. These tunes as transcribed by Halvorsen later formed the basis for Grieg s own piece Slåtter op. While writing the music to Fossegrimen Johan Halvorsen still had the inspiring collaboration with Knut Dahle fresh in mind.

b korpusas ukwon pažintys

In addition to the important role that the music played in the dramatic context, Eldegard s many enchanted depictions of nature appealed strongly to Halvorsen. The premiere took place on January 29th and Johan Halvorsen himself acted as the soloist on the Hardanger fiddle. The play was indeed a fantastic success.

Fossegrimen became one of the National Theater s most popular productions ever and was presented no less than times between and Halvorsen was the soloist during all the performances. With his music to Fossegrimen Johan Halvorsen also became the first composer in musical history to make use of the Hardanger fiddle in a classical orchestral setting. The most famous musical part of Fossegrimen is undoubtedly the ecstatic, devilish dancing tune Fanitullen, inspired by the traditional slått Førnesbrunen as played by the fiddler Olav Moe in Valdres.

Even if Fanitullen is based upon authentic folk music material, a great deal of this tune appears to have been composed by Halvorsen without the use of any source material. The dancing tune Fanitullen is frequently performed even as a solo piece by some of the educated and most skilled Hardanger fiddlers. In the movement Song of the master of ceremonies, the singer is accompanied by Hardanger fiddle, solo violin and an oboe imitating the ram s horn.

The master of ceremonies sings without accompaniment during the first half of the song, while the on-stage ensemble makes use of a Hardanger fiddle gangar-motif to tie together his phrases. Initially the motivic material is strongly influenced by folk music elements, but ultimately acquires a more stylized character, accompanied by the orchestral strings.

In an excellent new CD-recording of the play Fossegrimen was released by the Latvian National Symphony Orchestra, with the Norwegian professional violinist Arve Moen Bergset as the soloist on the Hardanger fiddle. The Post-romantic Period Halvorsen s success with Fossegrimen inspired many composers to keep on writing music in a Norwegian musical language, using elements from the Hardanger fiddle music and other parts of the traditional music in Norway.

However, in the first decades of the 20th century only a limited number of composers wrote music including the Hardanger fiddle, and soon even the use of Norwegian elements in the music strongly decreased. This discontinuation was probably due to several reasons. New musical impulses reached Norway from Europe, and thus the influence from local traditional music on b korpusas ukwon pažintys different national styles was no longer an obvious part 19 20 of the musical ideology among the composers.

In Norway it was also very important that the organizations representing the peasant culture early in the s gradually regained the control over the presentation of the Norwegian folk culture Aksdal c: ff. During the 19th century the Hardanger fiddle had become a kind of national icon in Norway. At the turn of the century, the instrument was indeed regarded as one of the most important national symbols.

When the bourgeoisie tried to find their national distinctive quality especially in relation to Sweden and Denmark, they often had to look to pažintys daugiau nei 50 metų Norwegian peasant culture. An important reason for this was that the culture of the bourgeoisie did not contain any distinctive Norwegian elements. In the field of music one discovered that the traditional music in Norway contained many characteristic features distinguishing this music clearly from the music on the European continent and to some degree even from the musical traditions in the other Scandinavian countries.

This was a matter of both stylistic musical elements and specific instruments like the Hardanger b korpusas ukwon pažintys. The b korpusas ukwon pažintys culture took these elements from the peasant culture and translated and transformed them to a classical bourgeoisie artistic style like what Edvard Grieg did within the classical music.

After the union with Sweden was dissolved inthe bourgeoisie s need for emphasizing its Norwegianness in the spirit of national romanticism was clearly reduced, and the folk tradition now became more strongly connected with life in the countryside in the increasing conflict between the urban and rural cultures.

As a result of this, the traditional music became more distant from the urban culture, and the Hardanger fiddle disappeared more and more from the public scene. The most important Norwegian composer who wrote music for the Hardanger fiddle in these years was undoubtedly Eivind Groven. He was himself an excellent Hardanger fiddler and even an active folk music collector.

Groven wrote both chamber music and solo pieces for the Hardanger fiddle, especially in the late s. In he wrote two pieces named Fjell-tonar and Siklebekken op. The first years after the Second World War were very hard for individuals and organizations working to promote the folk culture in Norway since, during the war, the national socialist party had tried to adopt many important symbols taken from the Norwegian cultural heritage.

In these years, there was an increasing migration of people moving from the countryside to settle in the cities. Even more important was that small towns and rural townships now were urbanized, mainly by what we can call the American gas station culture. In this new situation, at the orange county greitasis pažintys renginiai of the modern mass culture society, the Hardanger fiddle, which was still regarded as the most typical symbol of traditional peasant culture in Norway, very often was met with disgust and aversion.

Generally, the instrument was now seen as an obsolete symbol of national cultural expression no longer of any interest to a world asking for reconstruction and international solidarity as an important preventive tool against war. Typically, the composer, Geirr Tveittcame from Hardanger. In fact, his ancestral farm was located only a couple of miles from Botnen, where the Hardanger fiddle was modernized in the 18th century.

Tveitt, who had been studying in Leipzig, was certain that his forefathers had been notable folk musicians for several generations.

Already at the age of 16 he noted down his first folk tune, and his life-long collecting resulted in some thousand folk melodies. For Tveitt, the Hardanger fiddle was the real treasure of Norwegian traditional music. A deep understanding of the instrument s character and his close contact with local fiddlers gave Tveitt the idea of developing larger works that could give the instrument status even in the concert halls.

Johan Halvorsen had shown the way with Fossegrimen, but in this and in similar compositions the orchestra was more like an accompaniment to the fiddle. Using the Hardanger fiddle as the leading voice in collaboration with and in contrast to the symphony orchestra was a much more b korpusas ukwon pažintys and ambitious project.

The challenge Tveitt saw here was to bring this instrument into art music as an equal partner. Tveitt finished his Concerto No. The soloist was Magne Manheim, a young fiddler from Telemark, who unlike most of the traditional fiddlers in the s, was a trained classical violinist who could read music. Tveitt had frequently consulted Manheim about the practical arrangement of the solo part.

Manheim s performance of Tveitt s concerto led to a convincing victory for the composer. The audience was ecstatic, as were the critics.

Tveitt had a few problems to deal with in constructing his Hardanger fiddle concerto. The A string on the Hardanger fiddle is normally tuned from about a semitone to a tone and a half above concerto pitch. This is due both to the thickness and the sounding length of the strings. When used in a work with an orchestra, the instrument can be tuned to concert pitch, but then one normally needs to put on some thicker strings.

The Hardanger fiddle also has a more even bridge than the modern violin, and at the premiere Manheim used a more steeply curved bridge than what is normal on the fiddle. This made it much easier to play the Hardanger fiddle part of the concerto, mainly because this part is more based on single string playing than the usual double string playing which is an important part of the Hardanger fiddle playing technique. Later, more experienced Hardanger fiddle soloists have played this concerto with no changes to the strings or bridge.

Ten years after the first concerto was finished Tveitt wrote his second Hardanger fiddle concerto. NRK placed the commission with Geirr Tveitt who wanted to write a concerto for Hardanger fiddle for his old friend, the famous fiddler Sigbjørn Bernhoft Osa. It was the fjords of Western Norway Tveitt wanted to honour with his second Hardanger fiddle concerto, and he named it Tri fjordar, op. The concerto has three movements, each bearing the name of a fjord: Hardangerfjord, Sognefjord, and Nordfjord.

Again, the composer felt the need for frequent consultations with the soloist about the practical arrangements of the solo part. The first performance in Ostende with the Belgian Radio Symphony Orchestra conducted by Steve Candael and Sigbjørn Bernhoft Osa on the Hardanger fiddle was broadcasted throughout Europe, and a succession of performances with Osa as soloist followed.

Since then the solo part has been revised by Professor Sven Nyhus b. Tveitt s second concerto started a very active period for the Hardanger fiddle in a classical art music setting. Aš stovėjau tarsi užburtas. Aš nebyliai su- sižavėjęs stebėjau šiuos vaizdus.

Pasaulis man rodėsi naujas, nieko panašaus stebėti namie man neteko. Tačiau, kaip jau sakiau, atėjo diena, kai aš pradėjau mažiau bepas- tebėti žavesį ir kerus, kuriais gaubė upę saulė, mėnulis, prieblanda.

Galiausiai atėjo ir ta diena, kai aš išvis nustojau visa tai ma- tyti. Sidabri- nė juosta pakrantės miško šešėlyje - pa- prasčiausiai žymė naujos kerplėšos, susira- dusios sau gerą vietą garlaiviams gaudyti; išdžiūvęs medis su vienintele b korpusas ukwon pažintys šaka nei- lgai bestovės, o tada, žmogau, kaip čia kreipti laivą be tos seniai žinomos gai- rės?

Tokia kūrinio įvaldymo eiga ir jos apspręstas kūri- nio girdėjimas dažnokai išlieka net tada, kai smuikininkas jau disponuoja ganėtinu inst- rumentinių įgūdžių kiekiu, kad į kūrinio rea- lizavimą galėtų žengti tiesesniu keliu, apsi- eiti be žymios dalies tarpinių, kūrinio dvasią užgožiančių etapų. Svarbiausia yra tai, ar suaugusieji - tėvai, pedagogai, dirigentai neužrakina tų magiškų kiekvieno vaiko viduje glūdinčių savybių.

Kiek vaikams susiformuoja komp- leksų dėl įvairių apribojimų, padiktuotų ge- ros suaugusiųjų valios: to negalima, šito ne- leidžiama, čia - blogas elgesys ir t. Dažnai vaikui bandoma diktuoti, kaip mąstyti, kaip jausti, kaip groti.

Jis pamažu sustingsta Prieš porą dienų manęs klausė, kodėl nepa- ėmiau į orkestrą patyrusių muzikantų? Pa- saulyje galėjau prisirinkti nuostabiausių muzikantų. Bet mano idėja kita. Panorau eiti ten, kur net ir suaugę vaikai dar nėra suga- dinti. Darau tai, ką darė ir mano su- tikti geriausi žmonės, - jie atidarinėjo tas už- rakintas skryneles ir sakė: ir tai galima, ir tai, ir tai.

b korpusas ukwon pažintys

Svarbiausia - pasitikėti savimi ir savo intuicija. Kartais, atrakinus kurią nors skrynelę, paaiškėja: trūksta žinių, mokėji- mo, patirties. Tai galima papildyti. Svar- biausia - prisikasti prie to, kas žmogui savita ir nesugadinta. Tereikia ga- limybės sutvirtėti" 18 Su G.

Nereikia pamiršti, kad dauge- lis svarbiausiųjų mūsų sudėtingos prigimties ypatybių nesileidžia sąmoningai valdomos. Vien gamta moka valdyti tas mums nepriei- namas ypatybes. Be jos pagalbos mes ga- lime tik iš dalies, bet ne visiškai valdyti sa- vo itin sudėtingą kūrybinį išgyvenimo ir įkū- nijimo aparatą"19 Kaip matome, abiejų - ir smuiko, ir teatro - 18 Ž.

Štai jau atverstos natos. Kas toliau? Aktoriaus saviruoša. Kaunas: Vals- tybinė grožinės literatūros leidykla,p. Tai - anaiptol nelengva, reikalinga įvairialypių pastangų užduotis, prie kurios atskirų as- pektų dar nesyk grįšime tolesnėse temose.

Aišku, neatsisakant toles- nio turimų techninių įgūdžių tobulinimo ar, prireikus, su farmacininko kruopštumu ištik- rinant ritminį epizodo piešinį, jo intonacinį tikslumą.

Kalbant apie kūrybinius dalykus, ko jau ko, o Balzako - kūrybinio darbo galiūno - nuo- monė, be mažiausios abejonės, svarus ar- gumentas. Ženkliai rei- kalą palengvina nusistovėjusi dienotvarkė, kuomet įprantama kasdien tuo pat metu, atmetus bet kokius buitinius reikalus, polin- kius, tingulį, imtis pagrindinės - kūrybinės - užduoties.

Kiekvieną iš mūsų kartkartėm aplanko įdomi mintis, idėja. Ji gali pasirodyti buvusi vaisinga tik pradėta realizuoti praktiškai: iškart pasimato netikslumai, neatitikimai, galimos tobulinimo kryptys arba b korpusas ukwon pažintys aki- vaizdus jos nevaisingumas.

Pasakojama, nuvargęs nuo bevaisių pastangų 20 įvaldyti staccato vienu strykutuolaik dar paaug- lys, H. Weniawskis prigulė ant kušetės ir užsnūdęs susapnavo fantastiškai veržliai griežiąs šiuo štrichu.