Greitasis pažintys florida tulūza

Daugiur tebeviešpatauja : gumkos, knopkės, lineikos, cirkeliai, sušnuruoti, parėdymas, sulig prigulmybės, man įtikėtoje įstaigoje, nesiskaito gautas, manimi apklaustas, Wincai, jeigu duty free maišelis nepraplėštas ir viduje yra čekis su tos pačios dienos data, tokį maišelį leidžiama įsinešti per patikras.

Emigracija i Svedija didele.

Juk ne kiekvienas savo žmonos garbei pastatytų miestą nuostabioje vietoje ir dar pavadintų jos vardu.

Manau trauksis BT. Verslas nori gero serviso ir garantiju,todel gali sau leisti moketi SAS,o ne taupyti kelis eurus su BT. Ar Small plannet skraido skraidys i Dubaju? Kaip nusipirkti bilietus, ar galima tik i viena puse? Wincas - 04 4, KUN Siandien nusileido jau antras Boeing C pliumbum - 04 4, kalbant apie Stokholmą, tai suvalgant naują capacity ir jungčių buvo pasiūlyta, pvz jau siūlo iš BRU jungtį per ARN, kurios niekada nebūdavo matyti jokiuose agentūrų sudėliojimuose.

Luka - 04 4, SPA į Dubajų skraidė iki kovo pabaigos, tai jau viskas Simonas Bartkus - 04 4, Diana, ne, iki kitos žiemos skrydžių nebus. Simonas Bartkus - 04 4, Linai, apie — Avies — Estijos vežėją, kuris iš Talino skraidė į salas ir kartais iš salų į Stokholmą.

CAA sustabdė jų licenziją. Spectator - 04 4, Įdomu, kas dabar į salas skraidys Estijoj? Simonas Bartkus - 04 4, Kad man atrodo, jau kurį laiką niekas neskraidė? Lygtai buvo valstybės dotacijų programa, bet dabar jau niekas ja nebesinaudojo?

Rekẽtės k. Privačiai pasiruošęs, m. Lietuvos universitete Kaune m. Studentaudamas buvo ir K.

Spectator - 04 4, Iš oro uostų statistikos matosi, kad kovo mėn. Įdomi situacija šiaip, nes susisiekimas oru, atrodo, tikrai yra būtinas tarp salų ir sostinės. Iš kitos pusės, vos po porą tukstančių žmonių tuo maršrutu suskraidydavo per mėnesį, nors kainos tikrai būdavo neblogos ir skrydžiai du kartus per dieną.

Galbūt paklausa maža dėl to, kad žmonės nelabai pasitikėjo mažais lėktuvais, gal bagažo neleisdavo pakankamai pasiimti, o gal tiesiog čia normali paklausa tokioj mažoj šaly… Simonas Bartkus - 04 4, O ten tikrai buvo keleivių tūkstančiais? Man atrodo, ten po keleivių per mėn.

Leave a reply

Nežinau, bet iš to, ką mačiau Kuresarej, ir kokio dydžio keltai ten plaukioja kas 30min, tai atrodo, kad traffic potential egzistuoja kur kas didesnis, nei ką jie sugebėdavo pervežti.

Nebent skaičiuojami visokie Lufthansos į eurowings perduodami lėktuvai kaip tampantys LCC. Nes aš esu kaip ir visiškai LCC keleivis — daug skraidau savo malonumui ir už savo pinigus. Tačiau jei prieš kelis metus greitasis pažintys florida tulūza reiškė praktiškai skraidymą vien su Ryanair, po to ir Greitasis pažintys florida tulūza, tai pastaraisiais metais situacija pasikeitė.

Legacy tapo gerokai konkurentiškesni, kainos apsilygino, ir dabar žiūriu toks Ryanair pernai net nebe pirmoj vietoj mano skrydžių statistikoj.

Nes tvarkaraštis skraidant laisvalaikiu svarbu, o ULCC dar vis tai ignoruoja. Todėl iš mano varpinės žiūrint galėtų dabar visokios aviakompanijos augti. Aišku Lietuvoj paradoksali situacija, kaip pigiausios aviakompanijos turi daug geresnį žinomumą už tradicines.

Pranas - 04 5, Skridau neseniai su nauju Ryanair lėktuvu su nauju salonu su Boeing Sky ineterior ar kaip ten tas vidus vadinas. Nepasakyčiau, kad būčiau naujų sėdynių šalininkas, kažkiek blogiau už senas, bet ne taip blogai kaip pas Lufthansą.

Vietos kojom bilekiek daug — jau man kaip ir per daug, tiek nereikia, geriau kišenes padarytų jų ir toliau nėra. Greitasis pažintys florida tulūza spalva atlošuose tapo tamsesnė į oranžinę pusę, mažiau rėžia akį, bet iš principo spalvinė gama nepasikeitė. Tikėjaus kažkaip daugiau.

Vytautas-NT - 04 5, Kišenės Ryanai nedaro, kad keleiviai ten nekištų nieko. Lygiai, kaip atsisakė saugos instrukcijų ant atskiro lapo, kad nevogtų. Pranas - 04 5, Vytautas-NT — tai taip, bet ten buvo senas pigus Ryanair.

O dabar naujas, allways getting better : O gavos salono prasme praktiškai tas pats kas buvo. Jau keletą metų neteko skristi LCC į atostogas.

Nes atostogas renkuosi ne pagal tai, ką siūlo LCC, o pagal tai, kur noriu keliauti. Tuoj suradau savo retąją knygą, bet kai iššokau į kiemą, pani, taisydamasi aplink juosmenį kretančius sijo- nus, pusėtina lenkų kalba jau rūsčiai gėdino mano prašmat- niąją viešnią. Daugmaž šitaip: lakūdra! Ko tu, tramtararam, landžioji pas jaunus bernus? Eik, tram tram, į Dom Ofi- cierov, ten rasi, ko ieškai, tram! Kad ir labai išblyškusi, Ce- 28 Perelštein tik šypsojosi.

Jos akinių rėmeliai buvo labai '1, stiklai tačiau dūminiai - dėstytojos akių aš nemačiau. Tyrinėjo ji moderniąją literatūrą - tikriau- ten buvo sutikusi ir panašių senučių, gal net aršesnių Ogi jiedvi man kažkuo panašios, ne tik drovumu ar ia šypsena, susidūrus kaktomuša su gyvenimu. Gal dar U atsainumu - et, pasaulis niekad nebus tobulas!

O gal kuris los senelis buvo totorius ar bent pusžydis? Vargu, nebent ti, kilęs iš mano gimtinės, kuri, įsiterpusi į Nemuno slė- snūduriuodama dunkso tarp Helsinkio ir Bresto. Beje, ga- iau pasakyti daug paprasčiau - tarp Simno ir Daugų. Tik Ug vėliau paaiškėjo, kad aš painiojau ir Tūlos senelius, ir netikrus dėdes, ir dar tolimesnius giminaičius, kuriuos inojau kur kas geriau už ją pačią - tai jie, nepaisant pri- usomybės kompartijai, atliko savo krikščionišką prieder- ę - padėjo ją palaidoti - santechnikai, dantistai, dziudo neriai ir netgi anos valstybės saugumo darbuotojai.

Nieko ie juos daugiau nesakysiu, nors štai rudaplaukį santechni- pažįstu kuo puikiausiai. Nereikia, juk jei nebūčiau kilęs ip tik iš to miestuko, jei nebūčiau bent iš tolo pažinojęs 29 visos tos giminėlės - senelių, retadančių auksarankių dė- džių, simpatiškos dantistės ir rūsčios medžiagų atsparumo dėstytojos, - ko gero, viskas būtų gal ir kiek kitaip susiklostę, netgi tiek kitaip, kad Tūla būtų ir šiandien gyva… Belieka tik naiviai spėlioti, o aš vėl stoviu ant dengto tilte- lio, žiūriu, kaip darbininkai pamažu kelia iš mirusių buvusį Tūlos būstą - verčia pro langą plytgalius, dvokiančius popie- rius, koklių lūženas, senus batus, čiužinius su išlindusiom spyruoklėm; tik savo paliktos vieniškos kėdės aš nematau… Užvertęs galvą į dilgėlėtą šlaitą, pro plikas šakas tariuosi matąs rausva užuolaida užtrauktą Aurelitos Bonopartovnos langą - ir ji, rodos, ten nebegyvena.

Kaip čia viskas arti! Bet Aurelita, girdėjau, kažkur išsikėlė, gal net pabėgo, tik nuo ko? Ten, rodos, auga tik be galo graži, blyškiaveidė, truputėlį panaši į civilizuotą indėnę mergaitė ir jos senmotė Helena Bžostovska - kaukių meistrė, Kiškų ar Sobieskių ainė. Štai jos abi leidžiasi gatve - pro duonos, daržovių krautuves, vais- tinę - kaip ten su valerijono lašais?

Dabar jiedvi eina - žvali, a senatvė ir sirpstanti jaunystė, abi šypsosi įraudu- nuo vėjuko, ir metų praraja susitraukia iki išsirpusios ukšnio uogos didumo, bent taip atrodo šią iškilmingą ilrką. Jas sveikina kas antras Užupio gyventojas, svei- lr tas žilaausis ponas, kurį sutikęs anksčiau prunkšda- 0 dabar tik šypteliu… Chemijos profesorius, komparti- narys - na ir kas?

Tai juk jį, šitą garbų poną, dar nė rengiantį palikti savo partijos, mudu su Aurelita Bono- Tia vieną tamsų vakarą užklupome pačioje Bekešo ir niečio kalno pašlaitėje. O, aš puikiai pamenu, ko mudu buvome nulindę - tai ji įsigeidė žaliojo gamtos patalo, o Žinoma, neprieštaravau. O tada ir aš išvydau: prie klai tvieskiančio žemo lango - trobos čia tiesiog lipo viena t kitos, rėžte rėžėsi į šlaitą - stovėjo kaži koks skrybėlėtas as, pasistatęs tarp kojų portfelį.

Stovėjo nė nekrustelėda- I, tarsi kažko laukdamas. Matėm menkiausią jo krypte- imą - neryžtingą judesiuką, - tik veidą slėpė akla tamsa, 1 koks žemas buvo trobelės langas!

Už neuždengto stiklo tėsi ankšta virtuvė, rakandai, rykai - nieko nepaprasto, t mačiau žemiau kelių susigarankščiavusias to vyro kel- 31 nes, viena ranka jis, rodos, prilaikė savo stangrią rykštę. Bei vis dar nieko nesuvokiau, mudu juk buvom dar neatvėsę nuo savo žalių aistrų. Tik netikėtai tas vyras laisvąja ranka pabar- beno į langą - nekantriai, bent man taip pasirodė, ir žengė dar žingsnelį artyn, tiesiog prilipo prie to švytinčio stiklo.

Dunkstelėjo vidujės durys, prie lango greit priėjo jaunyva dar moteris, kvyktelėjo, šviesa tučtuojau užgeso. Išgirdom, su kokiu palengvėjimu atsiduso vyras, sualsavo dar tankiau už mudu, mikliai susisagstė, pasitaisė skriblių ir čiupęs portfelį, kone kliudydamas mudu skvernais, pasileido į kreivą Bal- tąjį skersgatvį, kur po Pulkininko butu pusrūsyje tamsavo Aurelitos Bonopartovnos ateljė langai - kartais aš patikėda- vau, kad Užupyje kas antras žmogus buvo susiejęs likimą su menu ir mokslu, o su gyvenimu - visi iki vieno!

Brangakmeniais nusagstytas modernus Jekaterinos miestas

Vėliau Aurelita greitasis pažintys florida tulūza tolo parodė man tą elegantišką pažiūrėti vyriškį prie požeminio tualeto ties šunturgiu, o dar vėliau aš pats kažkur perskaičiau, kad ekshibicionizmas yra, žinoma, nesveikas reiškinys, traumuojantis paaugles, bet, palyginus su smurtu ir kitais iškrypimais, yra visiškai nežalingas nei pačiam ekshibicionistui, nei aukai.

Tikra teisybė - Aurelita parodė ir tą moteriškę, Užupio aborigenę,- ėjo ji nešina dviem bulvių krepšiais, smagiai kažko kvatodama - jokių dvasinių traumų! Žilaausis profesorius - iš jo ausų kyšojo žilų plaukų kuokštai - irgi atrodė žvalus, dar standus ir sportiškas, kad ir ekskomunistas. Portfelis - gryna veršio oda, lietpaltis, tar- kim, baltas, su antpečiais ir madinga kloste ant nugaros.

Bet jau kumptelėjęs, jau. Gal jis atsikratė ano netikusio įpročio? III ų galų aš vėl atsibasčiau į Užupį, kurį tam tikra prasme iau paveldėti? Gal čia iš tikrųjų slypi manojo dvasinio paveldo ą? Esu įsitikinęs, kad čia baltas begalinis pusseserės išdidumas, besaikė panieka išimties visiems kelnėtiems ir neapykanta ištekėjusioms terims.

Iš dievobaimingų tėvų Domicėlė tokios neapy- tos negalėjo paveldėti - išsiugdė ją pati, o jeigu ir pavel- jo, tai nebent iš tos man visiškai nežinomos - teta Lydija flkoj a tik užuominom - mūsų giminės atšakos, kuri dar 33 devynioliktojo amžiaus viduryje, persekiojama už Kalvino re- ligijos išpažinimą - tetos žodžiai! Jai nepatiko mano tėvo rašysena, ji niekino mano kuklius literatūrinius bandymus, ji nepiktai šaipėsi iš tolimo mūsų visų pusbrolio - šniaukrojančio fiziko ir boksininko, kuris ją visą vasarą ruošė stojamiesiems egzaminams.

Adapazan m. Stambulas, turkų rašytojas. Studijavo Prancūzijoje, Šveicarijoje. Dirbo mokytoju.

Oho, Domicėlė! Jos privengdavo visa mūsų giminėlė, net ponas tėvas. Bet vis tiek neištekėjo - į Čikagą ji šiandien skrenda su savo tolima giminaite, klusnia, beveik nebylia moteryte, arba vežasi kokią bičiulę, irgi užkietėjusią senmergę.

Jei ir aš pats visas netikusias savo savybes būsiu paveldėjęs iš anų nepažįs- tamų zalcburgiečių, seniai sutrešusių Suvalkijos kapinaitėse, tai jas gal bent Įdek atsveria kito mano senelio, Aukštaitijos kalvio, genai? Man rodos, esu pakantesnis pasauliui ir jo tuš- tybei bei pilnatvei nei Domicėlė… Kuo čia dėta Tūla, kurią vis tarsi pamirštu, nors tik dėl greitasis pažintys florida tulūza ėmiausi šitų nelinksmų užrašų?.

Į Domicėlę ji niekuo nepanaši, jei jiedvi būtų buvę pažįstamos, Tula tikriausiai būtų tapusi Domicėlės verge. Bent jau Tūla niekad nebeturės motorolerio, nevažiuos į Vokietiją, niekad nesulauks šešių dešimčių metų… nebe! Bet jei Tūlos senelis, kurį dar vaikas su skrybėle ir lazda matydavau sekmadieniais miesto parke, tikras vargo dzūkas, tai senelė… o, Tūlos senelė!

Net ldžio pabaigoje, kai visas miestas jau mirkdavo Nemu- I, ne visas! Ji, manau, buvo tikra lopolitė, tik ar ji buvo tikroji Tūlos senelė, ar netikro- man buvo panaši į seną povę, iš kurios dar tebesklin- jvusio grožio atšvaitai, kuri nekenčia veidrodžių, balų, 2 lygaus vandens paviršiaus ir jaunų mergaičių, skuban- prošal į gimnastikos treniruotę… Oho, Tūlos senelė!

Tik- slai ji irgi turėjo mėlyno kraujo, bent sykį taip prasita- mano motina. Kaip aš tada troškau, kad toji senelė kur Įsipjautų pirštą! Kur ten, jos rankos visuomet būdavo štos į minkštą šiltą movą… Apie savo genus mudu su niekad nesikalbėjome, tikriausiai ir taip jautėmės esą malūs europiečiai.

O gal tiesiog nesuspėjome - juk vos fliitę tetruko mūsų keistokas, nepaisant nieko, drovus, o dėlto be galo gĮaudus ryšys, aš jį juntu iki šiol… tokie ry-matyt, negali visai nutrūkti. Jie ne tik apraizgo, bet ir pakeičia, jog negali atsikratyti nei praeitim, nei esatim, ttiicėlė, žinoma, tik pasijuoktų - taigi ji tave pati paspy- kflip sukirmijusį grybą!

Ne, ji gal ir nekalta dėl nelemto i būdo, gal net pati šitai žino?. Kiek atvirukų, knygelių ji n, dar vaikui, atsiuntė iš tolimojo Irkutsko! O ir sugrįžusi greitasis pažintys florida tulūza elgėsi kaip žmogus - jauna dar buvo, dar vylėsi ištekė-. Vieno dalyko negaliu jai atleisti, nors protingas žmogus mirštu ir tai… Tais laikais dar studijavau, glausčiausi uni- rsiteto rūmų fotolaboratorijoje, nors viena koja jau buvau be studentas - Karinė katedra su SSSR didvyriu Volfu Vi- 35 lenskiu priešaky ar užpakaly jau metė mane iš Alma Matcr, nors niekada nė nesvajojau tapti nei kadriniu, nei atsargos karininku.

Slampinėdavau gatvėmis laukdamas paskutiniojo įsakymo - pašalinti! Tokį mane ir sutiko akyloji Domicėlė, o aš jos iškart nė nepastebėjau - ėjau pro Dominikonų mūrus, nudūręs akis į sueižėjusį šaligatvį.

Nukreipimus čia:

Paskui, tiesa, pamačiau, bet ji su savo palydovais jau suko pro tas duris, virš kurių ilgai kabojo bačka… Būčiau užmiršęs - ir užmiršau! Na ir kas? Tai kas, kad matė? Motina kalbėjo karčiai ir priekaištingai: eina, sako, nuskuręs, nuplyšęs, batai kiauri, nušleivinti! Bijojau, sako, kad nepastebėtų ir nepasisveikintų - ėjo mat su vokie- čiais pietaut!

Mat kaip! Tikrai būčiau bent linktelėjęs ar net kilstelėjęs nesamą skrybėlę! Domicėlė iš gėdos būtų skra- džiai prasmegusi? Bet ir ne jos tas jautrumas mane įširdino, ne. Juk motinai ji siekė įgelti, ne man! Tai jau bjauru, tai jau visai kas kita… Žinau, Domicėlei nereikia nei mano atleidi- mo, nei rūstybės - kam?

Ji puikiai gyvena savo senam, mer- giškam pasaulyje, pagal receptus kepasi obuolių ir varškės pyragus, gyvena sveikai, nors jau nebevažinėja nei motoro- leriu, nei suka hulahup lanką paupy, kaip kadais, vos parka- kusi iš Irkutsko… Dabar jau neširsčiau dėl anų jos žodžių… Tik kol jauni mes esam be galo įžeidus ir pasipūtę: vėliau tai praeina beveik savaime.

Jonikas 1 K. Ostrauskas, Pokalbis su prof. Antanu Saliu, žr. Aidai, m. Toliau sutrumpintai: Pokalbis. Atsisveikinant prof.

Antaną Salį, žr. Schmalstieg, A. Salys — profesorius Amerikoje, žr. Seimas sakosi, kad čia jo bendradarbiavimas su K. Būga prasidėjęs m. Juodu abu surinkę bendrai vartojamu mokyklinių vadovėlių ir šiaip spaudinių žodžius bei terminus.

Jurgis Kunčinas. „Tūla“ | Šaltiniai | Edukamentas

Pats K. Būga tam reikalui A. Sennui padovanojęs dideli savo žodyninės medžiagos rinkinį ; m. Sennui savo alfabetiškai sutvarkytą lietuvišką rankraštį iki raidės U, sveriantį daugiau kaip centnerį A.

Masionis, Dr. Alfredas Sennas, žr. Būga, Kalba ir senovė, Kaunas44, 53,psl. Pokalbis, žr. Salio gyvenimą ir darbus plg. Aidai, m, psl. Jonikas, Antano Salio mokslinė veikla, žr. Maciūnas, Lietuvių kalbai skirtas gyvenimas, žr. Draugas, m. Antanas in non-Lithuanian writings — Anton Salys was one of the foremost Lithuanian linguists. He studied the Lithuanian language greitasis pažintys florida tulūza comparative Indo-European linguistics at the University of Kaunas from toand Baltic philology, comparative Indo-European linguistics and Slavic philology in Leipzig Germany from to Among others, his professors were : J.

Jablonskis, K. Būga, G. Gerullis, R. Traut-mann, J. Upon completion of his studies with the degree of doctor of philosopy A. Salys taught mainly Lithuanian dialectology, phonetics and the Latvian language at the University of Kaunas and the University of Vilnius Prom to he lectured in Slavic and Baltic linguistics at the University of Pennsylvania in Philadelphia.

He belonged to a number of American and Western European scholarly societies. In his Lietuvių kalbos tarmės Lithuanian Dialects; Kaunas, ; revised and enlarged edition Tubingen, he relies upon K. He touches upon several questions of dialect history in his dissertation Die žemaitischen Mundarten : I. His final synoptic description of Lithuanian dialects is found in volume 15 of Lietuvių Enciklopedija. Another field in which A.

Salys worked actively was onomastics, especially the study of old Lithuanian personal names and toponyms. He made extensive use of onomastic data in his previously mentioned dissertation. In addition, A. Salys devoted considerable time to the determination of standardized forms of Lithuanian toponyms, personal names as well as surnames for everyday use. He compiled a fairly pažintys šveicarija app list of normalized proper names for the Wörterbuch der litauischen Schriftsprache Litauisch-Deutschvol.

Salys has also made a significant contribution to the above-mentioned five volume Lithuanian-German dictionary begun by M. Niedermann, A. Senn and Fr. Brender of which he is a coauthor from vol. Salys took an active part in the development and codification of the Lithuanian standard language which was at that time, especially in the early days of the re-establishment of the Lithuanian state, a matter of concern to various institutions and to society in general.

Skrydžių į Jekaterinburgą statistika

He worked not only in commissions for orthographic regulation and reform, but was particularly successful and influential in the coining of needed Lithuanian terminology and the determination of normalized forms for the standard language on the basis of the structure of Lithuanian as well as the developmental tendencies of the written language.

Virtually all of A. In view of certain practical considerations they have been divided by the editor into four volumes : I. Standard Lithuanian, II. Proper Names, III. Salio vartojamos, šalia kitu, plačiau pažįstamų, dar šiokios santrumpos: dkv.

Kai kurie į vieną ar kitą skyrių šiame tome dedami raštai ne būtinai tenagrinėja vieną temą, nors tokia tema ten paprastai ir vyrauja. Trumpų patarimų skyriuje vėl liečiamos įvairios temos rašybos, kirčiavimo, žodžių darybos, žodžių reikšmės, posakių Taip pat Žodyno ir terminologijos straipsnių buvo praktiškai patogiau nesujungti į vieną skyrių su Kalbos patarėju ir Prekybinės korespondencjos žodynėliu, juoba kad pirmajame žodynėlyje liečiami ir ne vieni žodyniniai bendrinės kalbos norminimo klausimai.

Bus suprantama, kad kalbininko raštuose jų redaktorius nesiėmė suvienodinti kai kurių autoriaus rašybos nevienodumų, jei tai nebuvo spaudos klaidos pvz.

Simonas Bartkus | Blog » Auga tik „low cost“, ir nieko čia keisto

Kiek nevienodumų galėjo įnešti ir vienas kitas redaktorius tų leidinių, kuriuose buvo išspausdinti autoriaus greitasis pažintys florida tulūza. Bet tai nustatyti ir atitaisyti apskritai nebuvo įmanoma. Kitos, atskiriems autoriaus straipsniams taikomos, šių raštų redaktoriaus pastabos dedamos tų straipsnių išnašose.

Visos redaktorinės išnašos žymimos žvaigždute bei žvaigždutėmis, skiriant jas nuo skaitmenimis žymimų paties autoriaus išnašų. Ir iš to kyla tautinės kalbinės apkantos, bet sykiu ir garbės reikalavimas.

Vossleris Kalbos sąvoka apibrėžiama labai įvairiai, žiūrint kuriuo požiūriu į ją pažvelgsime. Daugis pasako: kalba žmogui yra reiškiamoji priemonė mintims, sąvokoms, norams reikšti. Tūlas dar pabrėžia : tik priemonė, daugiau niekas. Vadinasi, paradoksališkai kalbą galėtume dėti vienon grutėn kad ir su zenitine patranka. Mums čia juk vis viena, ar ji bolševikų, ar nacių gaminta ; svarbu tik, kad būtų taikli ir pagauli. Taip į dalyką žiūrint, tautines kalbas, žinoma, turėtų pakeisti tarptautinis žargonas arba, kitais žodžiais tariant, atskiroms kalboms nederėtų kovoti su svetimybių antplūdžiais, o verčiau noromis naudotis visomis vad.

Šiandien, tiesa, niekas ir neneigia kalbos priemoniškumo, bet visur tiek pat pabrėžiama, kad tatai nėra pati jos esmė. Kalbinis veiksmas yra jau, jei kalbama girdime ir suprantame. Ir čia jau nebe grynoji priemonė, kad kalbant klausytoją suponuojame. Tatai pirštu prikišamai parodo ano supratimo vienašališkumą, paneigiantį kalboje visuomeninį elementą, be kurio kalba nustotų buvusi kalba. Kalba pati viena negyvena, nėra organizmas, bet tik jo funkcija. Vadinasi, kalba glaudžiai susijusi su visuomene, yra tos visuomenės dvasios dėmuo.

Kaip nelygios visuomenės, taip nelygios ir kalbos. Taigi kalbėjimas, mąstymas kalbinėmis lytimis, klausymas, supratimas — vis kalbos vartosenos esminės pusės.

Kadangi niekas neginčija atskirų kalbų mąstysenos skirtingumo, tai tuo pačiu skirtingos ir kalbos. Europoje tatai ne taip ryšku, mat, daug kultūros bendrumo, o ir pačios kalbos daugumas giminaitės indoeuropiečiai.

Bet gana iškelti koją į užeuropius, ir tuojau kalboje reiškiasi ne tik skirtinga aplinka — gyvija, augmenija, bet ir mąstysena. O kažkurios atogrąžinės salos gyventojai vis skirtingais skaitvardžiais 1—9 skaičiuoja kokoso riešutus, žmones, dvasias, gyvulius, medžius, valtis, kaimus, namus, kartis ir plantacijas.

Primityviosioms tautoms neįmanoma sąvoką atskirti nuo daikto. Todėl tokios ir jų kalbos. Kaikurios Afrikos tautos atskirais žodžiais vadina įvairaus plauko karves, bet vienos sąvokos karvei nepažįsta. Vadinasi, kalbos viena nuo kitos skiriasi ne tik išviršinėmis savo lytimis — skirtinga fonetika pvz. Jei garsine lytimi tesiskirtų, seniai pažinčių svetainė etiketas įgyvendinta ir vienos pasaulinės kalbos idėja.

Kokios savimylos būtų tautos, jei savo ypatumą pabrėžtų kalba, kuri, kaip priemonė, tebūtų lygi vokiečių ar anglų gamybos dviračiui!