Vėpla greitasis pažintys amsterdamas, Nele Neuhaus - Piktas Vilkas | PDF

Jeigu tokiam išėjimui iš pasaulio būtų ryžusis Rita, neišvengiamai ištaškytų galvadėžės turinį po visą kambarį arba gėdingai prapiltų pro šalį. Hana turėjo velnišką uoslę intriguojančioms temoms ir nesibodėjo uždavinėti nepatogių klausimų, kapstytis po svetimus baltinius. Nors būrėja nuolat pabrėždavo savo tariamą pranašumą ir stengėsi žurnalistę pažeminti. Šiaip jos nejaudindavo aplinkinių apkalbos, tačiau Meikės kandumas įgriso. Dabar tereikia sulaukti, kad pabustų ir išsinešdintų lovoje miegantis vyras. Nuskriausti neliks.

Arba kas ką medžioja; kas ką mėgdžioja Policija dirba nusikaltėlių darbą. O nusikaltėliai dedasi policija. Lietuvos Respubliką tyliai užgrobė Teisėjai, Prokurorai, Policininkai, kartu su Vidaus reikalų ministru, prezidentės Kanceliarija su patarėjais.

Jie mulkina piliečius, klastoja bylas. Visai įžūlus, nebaudžiami. Kaip jie spyriojasi. Patarimai ragintojams. Pažintys su airija su politikais, bei valdininkais. Pokalbis su metų Vilniaus korupciniu meru Artūru Zuoku.

Pokalbis su metų Vilniaus korupciniu meru Juozu Imbrasu. Pokalbiai sumetų Lietuvos atstovu Europos parlamente Vytautu Landsbergiu. Pokalbiai su metų Lietuvos Seimo nariu Emanueliu Zingeriu. Pokalbis su metų Lietuvos kariuomenės vadu, generolu leitenantu Arvydu Pociumi. Pokalbis su metų Seimo nariu, Komunistu Algirdu Sysu. Pokalbiai su metų Seimo nariu ir metų buvusiu ministru pirmininku Andriumi Kubiliumi. Kalbėjau ir anksčiau. Šis pokalbis - vėliausas. Vienintelis - "prasmingas".

Atskleidžiau, kad jis - niekšas. Seimo narys. Kalbėjome Audronis Ažubalis prisipažino, kad Partija bendrininkavo šikniui, buvusiam Zuokiškam Aplinkos ministrui statybininkuinusikaltėliui Gediminui Kazlauskui. Šimonytė : Seimo narė, Lietuvos Banko valdybos narė. Ne partijos narė. Prisipažino, kad nerūpi, ką manai apie ją. Dar 1 mlrd. Likusiam ūkui pinigų nėra. Bet vaidina, kad dergia tik 69 procentus. Pervažiuok vaiką, ir tuo jį pamokyk. Toliau už tavo pražangą tą vaiką mokins, baus ir drausmins Lietuvos švietimas.

Vyriausiasis redaktorius į darbą atvykdavo vėlai vakare, lyg dienos šviesos bijantis vilkolakis. Triūsdavo iki išnaktų, kol savo rankomis paruošdavo gamybai eilinį numerį. Paskui trumpam kažkur dingdavo, bet paryčiais vėl pasirodydavo ir kaip nepakeičiama pribuvėja priimdavo kasdieninį spausdinimo mašinų įsčiomis kvepiantį, dar šiltą, drėgną, tepų laikraštį. Rita pasirąžė, atliko keletą kompiuterių vergams skirtų atsipalaidavimo pratimų, kurių pavyzdžiai, vėpla greitasis pažintys amsterdamas Cerberio, kabėjo kiekvienoje darbo kabinoje.

Tada išjungė monstrą, prie kurio praleido visą mielą dieną, čiupo rankinę ir protekiniais pasileido tuščiais stiklu, veidrodžiais ir šaltu aliuminiu žybčiojančiais koridoriais. Išėjusi į kiemą išsitraukė cigaretes. Redakcijos pastate rūkyti buvo griežtai draudžiama. Vėjas tebepūtė ir nežadėjo jokių permainų.

Sausis jai visada buvo pats sunkiausias mėnuo, nes taip ir neišsigydė nuo absurdiškos iliuzijos, kad po Naujųjų metų kiekvieno žmogaus, o ypač jos, Ritos, gyvenime kažkas būtinai privalo pasikeisti į gera. Bet niekas nesikeitė.

Vienintelis metų laikas, kurį Rita mėgo, buvo ruduo. Tuomet jautėsi saugi. Ir — beveik sava.

Įžanga Jis pastatė pirkinių krepšelį ir produktus sudėjo į mažytį šaldytuvą. Pastarąjį kartą ją matė prieš kelias savaites. Per daug įkyrėti nenorėjo, nors nebuvo lengva. Verčiau nieko nespartins, kantriai lauks. Anksčiau ar vėliau pas jį ateis.

Sava pasaulyje, kuris stengėsi prikišamai parodyti, kad visada, visur, visiems ji neišvengiamai yra svetima. Ruduo veikė raminamai ir nuskausminamai. Ypač po vasaros, kuri buvo agresyvi ir negailestinga, kuri draskė padangų pažintys michelin žaizdas, kando, gėlė, kirto, dilgino, kuri badė akis nuodingomis spalvomis, dusino tirštais kvapais ir tūkstančiais Šaižių balsų rėkė apie Ritos gyvenimo beprasmybę.

Ir apie laikinumą. Užsimezgusio pumpuro, prasiskleidusio žiedlapio, prisirpusios uogos, naujam derlingumo ratui pasmerktos sėklos, bet labiausiai — jos pačios, Ritos, laikinumą.

O juk tokioms pavojingoms vasaros peršamoms mintims ji neturėjo nei noro, nei jėgų, nei laiko. Vasaromis niekada neatostogaudavo. Nuo ryto iki vakaro sėdėdavo tvankioje redakcijos citadelėje, laukdama pirmojo puslapio vertų sensacijų.

Apsipylusi prakaitu kiūtojo savo stebėjimo bokšte, tykodama skandalo, nusipelnančio pačios riebiausios antraštės. O bendradarbiai tuo metu tarpdavo kanaruose, maljorkose ir antalijose. Rita paniškai bijojo pasitraukti iš savo posto net dienai, ką jau kalbėti apie kelias savaites ar 12 mėnesį, nes buvo įsitikinusi, kad, vos jai neapdairiai pasišalinus, vietą kaipmat užims kiti.

Jaunesni, vikresni, apsukresni, labiau prisitaikę prie šiandienos gyvenimo, tie, kurie nesijaučia nei laikini, nei svetimi. Laimės kūdikių karta, gražiakūniai, be saiko erotizuoti, beribiškai seksualūs padarai, narcizai ir nimfos, niekados neragausiantys pralaimėjimo, kančios, ligų, senatvės, mirties.

Ne, Rita nemėgo vasaros. Nemėgo ir pavasario. O labiausiai nekentė žiemos su visomis prievartinėmis šventėmis, Kūčiomis, Kalėdomis, Naujaisiais metais, Valentino diena, taip ir stumiančiomis žmogų į kilpą.

Vis dar trypčiodama ant slidžių redakcijos laiptų prisidegė antrą cigaretę ir nusipurtė, įsivaizduodama, kad neleistinos mintys lekia šalin lyg vandens purslai nuo ką tik upę perplaukusio šunėko. Na, tiek to, slogi nuotaika šiandien netgi pateisinama. Nusižudė jos draugė. Ko gera, vienintelė. Todėl — geriausia. Tokia pat pusamžė moteris.

Beje, kol dar buvo gyva, Julija, lygiai kaip ir vasara, savo elgesiu vertė Ritą jaustis antraeile ir menkaverte. Rita su Julija susipažino, kai abiem buvo po aštuoniolika. Abi studijavo Konservatorijoje, tačiau pradėjo bendrauti tik per džiazo festivalį Birštone. Būsimoji pianistė Julija, tuomet Bitlų dainelės garbei visų vadinta Džiulija, scenoje skambino bliuzą. Sulaukusi ovacijų per mikrofoną pareiškė, kad būti džiazo pianiste moteriai netinka, tai perdėm vyriškas užsiėmimas.

Kas kita, jei galėtų dainuoti, bet balsas per silpnas. Anuomet niekuo nepriminė dabartinio elegantiško įvaizdžio. Jos tamsūs banguoti plaukai siekė juosmenį, dažėsi ryškiai, mėgo daugybę skimbčiojančių plastmasinių papuošalų ir buvo apkūnoka. Rengėsi ryškiais, iššaukiamais hipių stiliaus drabužiais, kuriuos pati susikurpdavo. Jau per pirmą pašnekesį Džiulija prisipažino Ritai — kuria save tarsi paveikslą ar knygą.

Pradiniai duomenys ji pati taip sakė! Bet kurti jai sekėsi, ir jau tuomet, aštuoniolikos, Julija daugeliui atrodė pašėlusiai patraukli bei geidžiama. Dar po dešimties metų ji tapo visuotinai pripažinta gražuole, dalijančia savo žavesio paslaptis populiariems moterų žurnalams.

Net sulaukusi keturiasdešimties vėpla greitasis pažintys amsterdamas virtusi rafinuota platinine blondine, būrėja vis dar vėpla greitasis pažintys amsterdamas laurus elegantiškiausių Vilniaus damų rinkimuose.

Ivanauskaite, Jurga - Placebas

Rita Džiulija tiesiog įsimylėjo, svaigte svaigo nuo jos kalbų, pokštų, polėkių ir kitų dalykų, kurių sau leisti niekada nedrįsdavo. Toje meilėje nebuvo nė užuominos apie kokį kūnišką lesbinį geidulį, tik trauka, kurią pilka spalva jaučia vaivorykštei. Bent jau taip laiškuose draugei rašydavo Rita. Tačiau Džiulija turėjo vieną esminę ydą. Ji nemokėjo atsiduoti mylėdama, pasiaukojamai draugauti, jai stigo ištikimybės ir gebėjimo prisirišti.

Kol Rita kantriai augino vaikus nuo savo vienintelio vyro Rimo, Julija spėjo tris kartus ištekėti ir išsituokti bei, prisiplakusi prie eilinio vyro, pagyventi užsienyje. Vėl artimiau bendrauti jos pradėjo įkvėptos Dainuojančios revoliucijos. Sąjūdžio sukeltuose istorinio virsmo verpetuose Rita dirbo neatsikvėpdama, savilaidos laikraštėliams aprašinėdama vieną mitingą po kito, o Džiulija, nors ir nieko neveikdama, puikavosi šalia garsiausių to meto asmenų kaip savim patenkintas kolibris.

Iš revoliucinės situacijos žurnalistė išniro galutinai supilkėjusi, o jos draugė — ryški kaip niekada. Vienintelis dalykas, į kurį Julija reaguodavo skausmingai, buvo klausimas, kodėl ji neturi vaikų. Žinoma, būrėja tvirtindavo, kad jiems taip ir neatsirado tinkamo tėvo, o ji — per didelė egoistė, prasta motina, paveldėjusi iš savo gimdytojos tokių savybių, kokių nenorinti toliau perduoti genetikos estafetėje; pagaliau, būdama absoliučiai sąmoninga ir atsakinga už savo veiksmus, nesiryžta paleisti naujos gyvybės į baisų, beprotišką, 13 pražūčiai pasmerktą pasaulį.

Bet, tai tvirtinant, Julijos akyse nežėrėdavo Atėnės Paladės ugnelės, kurios šiaip jau būdavo esminė jos veido savybė. Greitėjant gyvenimo ritmui, draugių santykiai skydo. Vis dažniau Džiulija leisdavo Ritai suprasti, kad ši yra tik viena iš daugybės satelitų išsiplėtusioje būrėjos orbitoje. O dabar taip staiga viskas galutinai baigėsi. Rita laukė užklumpant neviltį. Bet neviltis kažkodėl delsė. Per balas, pažliugusį sniegą ir pasalūnišką ledą Rita nukepėstavo iki stotelės.

Nors ir keista, beveik iškart susistabdė maršrutinį taksi. Vargais negalais įsibruko į nepatogią mašiną. Per tiek metų neišmoko šitai padaryti elegantiškai, lengvai ir grakščiai.

Kaip visada į lubas susitrenkė galvą, primynė palto skverną vėpla greitasis pažintys amsterdamas vos neišmetė rankinės. Gerai, kad dar nenukrito akiniai. Miegojau ilgai ir pabudau tik tada, kai saulė apšvietė mano lovą.

Greitai pašokau ir atidariau langą. Diena buvo vėsi ir giedra. Pastačiau spiritinį virtuvėlį ant suolelio ir ėmiau ieškoti dėžutės su kava. Mano šeimininkė, ponia Calevski, leido man pačiam virtis kavą kambaryje. Jos kava buvo per silpna. Ypač kai būdavau pagiringas.

Jau dvejus metus aš gyvenau ponios Calevski pensione. Man patiko ta vieta. Be to, priešais mūsų namus dunksojo senos kapinės, kuriose jau seniai niekas nieko nebelaidojo. Tenai šlamėjo medžiai kaip parke, o kai naktį būdavo ramu, galėdavai pamanyti, kad gyveni kaime. Bet ramu pasidarydavo tik vėlai, nes greta kapinių buvo lunaparkas su karuselėmis ir sūpuoklėmis.

Poniai Calevski kapinės buvo labai parankios. Nurodydama, koks čia geras oras ir gražus vaizdas, ji reikalaudavo didesnės nuomos.

Tai leido man pajusti sekmadienį. Nusiprausiau, pasitrainiojau po kambarį, paskaičiau laikraštį, užsiplikiau kavos ir, stovėdamas prie lango, žiūrėjau, kaip laistoma gatvė, klausiau paukščių čiulbėjimo aukštuose kapinių medžiuose — atrodė, kad mažos sidabrinės Viešpaties Dievo fleitos pritaria saldžiom melancholiškų rylų trelėm lunaparke, — ilgai rinkaus marškinius ir kojines, tarsi jų būčiau turėjęs bent dvidešimt kartų daugiau, švilpaudamas kuičiaus po kišenes: iškrausčiau smulkius pinigus, peiliuką, raktą, cigaretes Patricija Holman.

Keistas vardas — Patricija. Aš padėjau lapelį ant stalo. Negi iš tikrųjų tai įvyko tik vakar? Kaip seniai, rodės, visa tai buvo — bemaž užmiršta pilkame kaip perlai alkoholio tvaike. Kaip keista vis dėlto: prie stiklo žmonės labai greit suartėja, bet užtat tarp vakaro ir ryto atsiranda tokių tarpų, kurie, rodos, trunka metus.

Aš pakišau raštelį po krūva knygų. Dieną visada viskas kitaip atrodo nei vakare. Tiesą vėpla greitasis pažintys amsterdamas, aš visai buvau patenkintas, kad niekas nedrumsčia mano ramybės.

Pastaraisiais metais ir taip nestigo triukšmo. O pasilaikyti enfp dating website negali Aš ieškojau skrybėlės, kurią, matyt, vakar buvau kažkur palikęs, ir valandėlę pasiklausiau.

Tai vyras ir žmona Hasės ten drasko kits kitam akis. Jau penkeri metai, kai jie gyvena čia mažame kambarėlyje. Tai neblogi žmonės. Jeigu jie turėtų trijų kambarių butą ir virtuvę poniai Hasei, o be to, dar vaiką, tai jų santuoka, iš skaitiniai.

Tačiau butui reikia pinigų, o kas gali šiais neramiais laikais leisti sau turėti vaiką! Štai jie ir lindėjo per arti vienas kito, moteris pasidarė isterikė, o vyras tolydžio bijojo, kad gali netekti savo menkos tarnybėlės. Jam tai reikštų galą.

Hasė buvo keturiasdešimt penkerių metų. Niekur jis nebegautų tarnybos, jei paliktų be darbo. Tada reikėtų skursti. Pirmiau žmonės smukdavo iš lėto ir visados dar rasdavo progą pakilti. O šiais laikais, jei tik žmogus atleidžiamas, tai prieš jį tučtuojau atsiveria amžino nedarbo praraja.

vėpla greitasis pažintys amsterdamas

Aš buvau bemėginąs nemačiomis išsmukti iš namų, bet kažkas pasibeldė į duris ir įvirto Hasė. Jis krito ant kėdės: Tiesą sakant, jis buvo švelnus žmogus, nusmukusiais pečiais ir mažais ūsiukais. Kuklus, pareigingas tarnautojas.

Tačiau kaip tik tokiems šiais laikais sunkiausia. Tokiems turbūt visados sunkiausia. Kuklumas ir pareigingumas susilaukia atpildo tiktai romanuose. Gyvenime tokie žmonės išnaudojami, o paskiau nubloškiami į šalį. Hasė iškėlė rankas: — Pamanykite tiktai, pas mus vėl du atleido. Dabar mano eilė, pamatysite! Tokios baimės kamuojamas, jis gyveno nuo vieno mėnesio pirmos dienos iki kito pirmos dienos. Aš pripyliau jam stiklelį degtinės.

Žmogelis drebėjo visu kūnu.

Vieną gražią dieną jis sugniuš — tai jau buvo matyti. Nebe kiek jam ir betrūko. Turbūt žmona prikaišiojo jam, kad suėdęs jai gyvenimą. Tai buvo keturiasdešimt dvejų metų moteris, kiek sudribusi ir peržydėjusi, tačiau, žinoma, ne tokia susidėvėjusi kaip vyras.

vėpla greitasis pažintys amsterdamas

Ji paniškai bijojo artėjančios senatvės. Nebuvo jokios prasmės kištis į jų reikalus. Man reikia eiti. Konjakas stovi drabužių spintoje, jeigu jums jis labiau patinka.

O čia romas. Ten guli laikraščiai. O paskiau išeikite pavakare su žmona iš tos landynės. Gal į kiną nueikite. Tai atsieis tiek pat, kiek dvi valandos kavinėje, užtat bus daugiau naudos! Šiandien svarbiausia — viską užmiršti, nekvaršinti sau galvos! Nors kinas niekad nepakenks.

Ten kiekvienas gali pasvajoti. Gretimo kambario durys buvo atdaros. Girdėjosi, kaip pasikūkčiodama verkė žmona. Aš nuėjau koridorium. Ir kitos durys buvo praviros. Ten kažkas klausėsi. Iš kambario plaukė debesis kvepalų. Čia gyveno Erna Bėnig, asmeninė sekretorė.

Ji rengėsi per daug elegantiškai pagal savo algą, bet kartą per savaitę šefas diktuodavo jai ligi ryto. Kitą dieną po to ji būdavo prastai nusiteikusi. Užtat kiekvieną vakarą ji eidavo pašokti. Jei nešoktų, sakė ji, tai nenorėtų nė gyventi. Erna turėjo du draugus. Vienas mylėjo ją ir atnešdavo gėlių. Antrąjį mylėjo jinai ir duodavo jam pinigų. Greta jos gyveno rotmistras grafas Orlovas, rusų emigrantas, samdomas šokėjas, kelneris, kino statistas, žigolo 3 žilais smilkiniais.

Nepaprastas gitaristas. Kiekvieną vakarą jis greitasis pažintys kalbėtis internetu Kazanės Dievo Motinai, prašydamas, kad ji padėtų jam gauti metrdotelio vietą vidutiniame vėpla greitasis pažintys amsterdamas.

Pasigėręs greit imdavo verkti. Kitos durys. Ponia Bender, lopšelio medicinos sesuo. Penkių dešimčių metų. Vyras žuvo per karą. Du vaikai metais mirė badu. Ji turėjo margą katę. Tik ją vieną. Šalia jos — Miuleris, pensininkas buhalteris. Filatelistų sąjungos sekretorius. Gyva pašto iš ženklų skaitiniai. Laimingas žmogus. Į paskutines duris aš pasibeldžiau. Georgas Blokas papurtė galvą. Jis buvo antro kurso studentas.

coursera-ddp-shiny/lt_cocosgrozioklubas.lt at master · spujadas/coursera-ddp-shiny · GitHub

Norėdamas išklausyti keturis semestrus, Georgas dvejus metus dirbo kasykloje. Pinigai, kuriuos jis tada susitaupė, dabar jau bemaž buvo visai išleisti; jis dar galėjo pragyventi kokius du mėnesius.

Jūsų laidos dalyviai verčiami pasirašyti jiems itin nepalankią sutartį. Ir turi kalbėti, kaip nurodo Hana Hercman Nors mūrininkas Arminas V. Kai pamatęs laidą vyras pareiškė pretenzijas, tada ir pasimatė vadinamosios žmonių užtarėjos Hanos Hercman ir jos advokatų veidai. Dabar Arminas V. Panašiai nutiko ir Betinai B. Nors prieš laidą viskas buvo aptarta, Betina B. Po laidos transliacijos ir ši moteris sulaukė nemalonumų — pas ją apsilankė pareigūnai iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos.

Įrašų internete neįmanoma ištrinti. Prikandusi apatinę lūpą ėmė svarstyti. Šiaip ar taip, straipsnis atitiko tikrovę. Hana turėjo velnišką uoslę intriguojančioms temoms ir nesibodėjo uždavinėti nepatogių klausimų, kapstytis po svetimus baltinius. O žmonės ir dažnai tragiškai susiklostę jų likimai jai būdavo nė motais, kai kuriuos dalyvius net smerkdavo dėl tokio didelio noro išgarsėti per televiziją, mat tokie per penkiolika minučių nesivaržo atverti savo širdies.

Hana mokėjo išgauti iš žmonių intymiausias paslaptis, žinojo, kad juos būtina užjausti ir palaikyti. Vis dėlto vėpla greitasis pažintys amsterdamas istorijos nusibosdavo, kartais joms pristigdavo dramatizmo. Tada išmušdavo Normano valanda. Į padorumą Hanai buvo nusispjaut, o sprendžiant iš laidų populiarumo, kad ir kaip ten būtų, Normano taktika pateisino lūkesčius. Tiesa, pasipiktinusių laidos dalyvių laiškai vos tilpo į aplankus. Dažnas tik tada atsikvošėdavo, kai jį imdavo traukti per dantį, girdi, negražu viešai kalbėti delikačiomis temomis.

Labai retai skundai baigdavosi teismais, mat nebūdavo dėl ko prikibti prie sutarčių, parengtų kruopščiai ir apgalvotai, juolab kad dalyviai prieš laidą jas pasirašydavo. Išgirdusi už nugaros pyptelėjimą Hana atitoko. Eismo grūstis išsisklaidžiusi. Kilstelėjusi ranką atsiprašė ir paspaudė greičio pedalą.

Bastetė pasirąžė ir kaip visuomet bendravimą nutraukdama tada, kai jai pačiai tai atrodo tinkamiausia, grakščiai ištipeno iš kambario. Julija, norėdama išbandyti savo naująjį būvį, perėjo kiaurai sieną, prasmego grindyse ir išnėrusi pro lubas nusileido prieškambaryje kaip tik tuo momentu, kai atėjo mama. Ne, šitos akistatos duktė, šiukštu, netroško! Ir taip prieš mamą visada jautėsi kalta, o jos sąmoningas gyvenimas tebuvo vienas nesibaigiantis tos nepaaiškinamos, neišmatuojamos, neišrišamos kaltės išpirkinėjimas. Jautėsi kalta net už savo jaunesnįjį brolį, mamos numylėtinį, kuris prieš septynerius metus išvažiavo į Ameriką ir iš ten nebedavė beveik jokių žinių.

Po dešimties minučių pasuko Hedericho gatve ir įvažiavusi į kiemą sustojo prie pastato, kuriame buvo jos bendrovė. Telefoną įgrūdo į kišenę ir išlipo. Mieste visada karščiau nei Taunuse.

Kaitra tvyrojo tarp namų tarsi kokioje saunoje. Hana įsmuko į kondicionuojamą vestibiulį, priėjo prie lifto. Kol kabina kilo į penktą aukštą, atsirėmusi į vėsią sieną priekabiai apsižiūrėjo veidrodyje. Išsiskyrusi su Vincencu kelias savaites buvo prislėgta ir nusiminusi. Grimuotojoms teko paplušėti, kad žiūrovai ją vėl matytų gražią. Žiūrėdama į save dulsvoje lifto kabinos šviesoje Hana buvo patenkinta savo išvaizda. Nusidažė plaukus, kad paslėptų pirmas žilas sruogas, ir tai padarė ne iš tuštybės, o baimindamasi konkurencijos.

Nors lauke buvo pragariškai karšta, jis vilkėjo juodus marškinius, mūvėjo juodus džinsus, kaklą buvo apsimuturiavęs šaliku. Kodėl apie tą atleidimą sužinojau ne iš tavęs, o iš Normano?

Anksčiau atleidai Juliją, dabar — Normaną.

  1. m. - Unijapedija
  2. Jau reikia leistis į aukštosios poezijos sferas, norint surasti tinkamų palyginimų.
  3. Боюсь, что в «ТРАНСТЕКСТЕ» завелся какой-то неизвестный вирус.
  4.  - Нужно сразу быть точным.

Tai kas dirbs jų vietoje? Kad ir kaip būtų, turėsime laisvai samdomą prodiuserį. Hana pašnairavo į Nymėlerį. Tavo pareigos — tvarkyti komercinius reikalus ir man padėti. Hana žinojo, kad Janas Nymėleris slapčia ją įsimylėjęs arba jam turbūt labiau imponuoja jos populiarumas, dėl kurio ir jis, būdamas verslo partneris, turi naudos.

Tačiau kaip vyras jos nedomino. Be to, pastaruoju metu jis pernelyg dažnai kaišioja nosį į jos reikalus, todėl pats metas jį paprotinti. Nymėleris pasipiktinęs jau žiojosi. Hana jį nutildė rankos mostu. Per pastaruosius mėnesius drastiškai sumažėjęs mūsų laidos populiarumas rodo, kad praradome tvirtas pozicijas. Taigi turėjau išvyti Normaną. Jei mūsų laidas išbrauks iš programų, galėsite visi pasiieškoti darbo.

Ar supranti? Koridoriuje pasirodė Irina Cydek, Hanos asistentė. Iš kabinetų galvas kaišiojo kolegos, visi atrodė sutrikę. Turbūt ir jų ausis pasiekė žinia apie Normano atleidimą. Prieš tai dar paskambins Volfgangui Maternui. Pyktis su transliuotoju netinkamas metas. Įžengusi į šviesų kabinetą koridoriaus gale šveitė rankinę ant lankytojų kėdės ir įsitaisė prie rašomojo stalo.

vėpla greitasis pažintys amsterdamas

Kol jungėsi prie interneto, skubiai perbėgo akimis skambučio laukiančius numerius, Irinos surašytus ant geltonų lapelių, paskui pakėlė telefono ragelį. Nemalonių dalykų nemėgdavo ilgam atidėlioti. Nuspaudė greitojo rinkimo klavišą su Volfgango Materno numeriu ir atsikvėpė. Po kelių sekundžių jis atsiliepė. Sužinojau, kad jis savaip iškraipo laidos svečių žodžius, jei tos istorijos jam atrodo nuobodžios. Juk negaliu patikrinti visų tų istorijų, pasiklioviau juo.

Erich_Maria_Remarque_Trys_draugai

Šiaip ar taip, tai jo darbas — bet dabar jau nebe! Kurį laiką ragelyje buvo tylu. Už tai, kad neneri į krūmus. Šnektelėsime rytoj susitikę pietų, gerai? Hana nujautė, kad jis šypsosi, ir jai tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Kartais netikėtos mintys būna pačios geriausios. Nespėjus lėktuvui sustoti suklapsėjo atsegami saugos diržai, keleiviai kėlėsi nepaisydami įspėjimų likti vietose.

Bodenšteinas neskubėjo. Jam nesinorėjo grūstis išėjimo link. Dirstelėjęs į laikrodį pasitikslino: atvyko laiku. Lėktuvas po penkiasdešimt keturių minučių nutūpė lygiai Šiandien pagaliau suvokė, kad po dvejų audringų visiškos sumaišties metų vėl valdys savo gyvenimo laivą. Regis, gerai padarė nusprendęs vykti į Potsdamą ir dalyvauti teismo posėdyje, kuriame buvo vėpla greitasis pažintys amsterdamas Anikos Zomerfeld byla, ir pagaliau baigti šią istoriją.

Tarsi nusimetė naštą, kuri slėgė pečius nuo praėjusios vasaros, tiksliau, kai prieš dvejus metus, vieną lapkričio dieną, paaiškėjo Kozimos melas.

Subyrėjusi santuoka ir istorija su Anika buvo išmušusi jį iš vėžių ir gerokai pakirtusi pasitikėjimą savimi. Maža to, asmeninės bėdos pradėjo trukdyti darbui ir jis privėlė klaidų, kokių anksčiau nebūtų sau leidęs.

Vis dėlto suprato, jog santuoka su Kozima, trukusi dvidešimt metų, nebuvo ideali, kad ir kaip stengėsi apgauti save iliuzijomis. Per dažnai jai nuolaidžiaudavo ir paklusdavo jos valiai — dėl šventos ramybės, vaikų, aplinkinių. Dabar baigta. Keleivių eilutė taku pamažu stūmėsi į priekį. Bodenšteinas atsistojo, nuėmė nuo lentynos lagaminą ir leidosi prie išėjimo. Nuo A49 vartų iki išėjimo teko sukarti nemažą atstumą.

Vienoje vietoje pasuko ne į tą pusę ir vėl atsidūrė išvykimo salėje. Šiame didžiuliame oro uoste jis dažnai pasiklysdavo. Nusileidęs eskalatoriumi į atvykimo salę pagaliau atsidūrė gatvėje ir paniro į šilto vakaro sutemas.

Netrukus devynios. Sutartą valandą jį pasitiks Inka. Perėjęs taksi eismo juostą Bodenšteinas sustojo prie ženklo, leidžiančio automobiliams trumpam stabtelėti.

Ivanauskaite, Jurga - Placebas | PDF

Jau iš tolo pamatė juodą landroverį ir nejučia šyptelėjo. Kozima visada vėluodavo mažiausiai penkiolika minučių ir jis labai niršdavo. O Inka atvažiavo laiku. Visureigiui sustojus pradarė dureles, užkėlė lagaminą ant galinės sėdynės ir įsitaisė priekyje. Ačiū, kad pasitikai. Ji įjungė kairio posūkio signalą, pasuko galvą per petį ir įsiliejo į automobilių srautą. Bodenšteinas niekam neprasitarė, ko vyksta į Potsdamą, net Inkai, su kuria pastaruoju metu palaikė draugiškus ryšius. Pernelyg delikati istorija, kad kiekvienam pasakotų.

Istorija su Anika Zomerfeld, be abejo, išėjo jam į naudą. Pradėjo daugiau dėmesio skirti sau. Savęs pažinimo procesas buvo skausmingas, bet tai padėjo suprasti, kad anksčiau gyveno dėl kitų, o ne dėl savęs.

Visada nusileisdavo Kozimos įgeidžiams ir reikalavimams, iš geros širdies ar dėl šventos ramybės, gal net jausdamas atsakomybę už šeimą. Šiaip ar taip, toks jo nuolaidžiavimas ir šuniškas atsidavimas baigėsi tuo, kad žmonai galiausiai jis nusibodo, pasidarė nebeįdomus.

Erich_Maria_Remarque_Trys_draugai

Ne veltui Kozima užmezgė romaną, nes toji moteris labai nemėgo pilkos kasdienybės ir monotonijos. Paskubėkim, kol nesutemo. Tame name dar nėra elektros. Daktarė Inka Hanzen buvo veterinarė.

Vilnius, m. Kiti aplinkosaugos darbai užgožti ir pamiršti. Automobilastai ir statybininkai grobia parkus, miškus, žalias vejas, mūsų vietą po saule. Raginkime Vilniaus Savivaldybę išvaryti automobius iš parkų ir kitų poilsio vietų.

Kartu su kitais dviem kolegomis turėjo arklių gydyklą Kelkheime, Rupertshaino mikrorajone. Apie parduodamą namą sužinojo vėpla greitasis pažintys amsterdamas klientų. Tiesą pasakius, tai buvo pusė sudvejinto namo, nes savininkas pritrūko pinigų statyboms baigti.

Prieš pusmetį darbai sustojo, todėl jis parduodamas už prieinamą kainą. Po pusvalandžio jie privažiavo statybų aikštelę ir žingsniuodami linguojančia lenta priėjo prie durų. Inka jas atrakino. Čia viskas baigta, — aiškino Inka aprodydama cokolinį aukštą. Paskui laiptais užlipo į pirmą aukštą. Kokia grožybė! Kairėje mirguliavo Frankfurto žiburiai, dešinėje tviskėjo oro uosto šviesos. Kartais gyvenimas iškrečia keistų pokštų. Keturiolikos buvo beprotiškai įsimylėjęs Inką Hanzen, Rupertshaino veterinaro dukterį.

Tik nedrįso jai prisipažinti, taigi tarp jų buvo šiokių tokių nesusipratimų ir jis išvyko studijuoti į kitą miestą. Pirma jam pasipainiojo Nikola, paskui — Kozima. Inką buvo pamiršęs, bet po penkerių metų juodu vėl susitiko. Tada jis tyrė vieną žmogžudystę ir manė, kad jo santuoka su Kozima bus amžina. Inką greičiausiai vėl būtų pametęs iš akių, tačiau jųdviejų vaikai pamilo vienas kitą. Pernai jo sūnus vedė Inkos dukrą ir per vestuves jaunųjų tėvai sėdėjo šalia.

Juodu smagiai praleido laiką, vėliau retsykiais kalbėdavosi telefonu, kelis kartus drauge papietavo. Užsimezgus nuoširdžiai draugystei jau kur kas dažniau šnekėdavo telefonu ir kartu vakarieniaudavo.

Bodenšteinui patiko bendrauti su Inka, ji buvo puiki pašnekovė, patikima draugė. Stipri, savimi pasitikinti moteris, kupidonas pažintys skundai branginti laisvę ir nepriklausomybę. Bodenšteinas buvo patenkintas tokiu gyvenimu, jei ne būstas.

Juk negali amžinai gyventi Bodenšteinų dvaro vežikų name. Juodu apžiūrėjo namą gęstančios dienos šviesoje ir Bodenšteinas ėmė svarstyti, ar jam nepersikėlus į Rupertshainą, arčiau jaunėlės dukters. Kozima prieš keletą mėnesių jau buvo įsikūrusi netoliese.

Išsinuomotame bute Cauberberge, buvusioje kalnų sanatorijoje plaučių ligoniams, buvo įsirengusi kabinetą. Pamiršę ankstesnius priekaištus, užgauliojimus Kozima su Bodenšteinu pagaliau vėl pradėjo puikiai sutarti.

Abu vienodai rūpinosi Sofija, Bodenšteinas dabar net daugiau dėmesio skirdavo dukrelei. Kas antrą savaitgalį, kartais ir kitomis savaitės dienomis, kai Kozima turėdavo išvažiuoti, pasiimdavo Sofiją pas save. Inka užrakino duris, jie vėl perėjo permesta lenta ir išėjo į gatvę. Naktis buvo tvanki, tarp namų susitvenkusi dienos šiluma dar nespėjo išsisklaidyti.